Kitaip nei specialiosios tarnybos, tokios kaip FSB, Rusijos Vidaus reikalų ministerija neatlieka tipinių politinių užduočių. VRM turi kovoti su nusikalstamumu ir korupcija, prižiūrėti tvarką šalyje. Vis dėlto ministerija turi dvi institucijas, kurios itin vilioja nusikaltėlių klanus ir politikus: antikorupcinę tarnybą ir daugiatūkstantinę vidaus kariuomenę.
Nori perimti KGB veteranai
Šias dvi institucijas prieš metus pradėjo periminėti KGB veteranai, o procesą itin paspartino Rusijos konfliktas su Ukraina ir Vakarais.
-
Vladimiras Putinas pareiškė, kad Molotovo–Ribbentropo paktas nepadarė nieko blogo
-
Vladimiras Putinas pasiryžęs atsiplėšti dalį Ukrainos bet kokia kaina
-
V.Putinas G-20 susitikime sutiktas kaip priešas: jam pasakyta nešdintis iš Ukrainos
-
G-20 pažemintas V.Putinas sprunka namo, pareiškęs, kad jam reikia pamiegoti
Kaip vieną iš priežasčių, kodėl FSB taip siekia turėti įtakos šiai ministerijai, yra noras jaustis saugiai dėl antikorupcinės policijos veiklos. Todėl V.Putinas siekia iš Vidaus kariuomenės ir VRM specialiųjų pajėgų sukurti „karinį Kremliaus ramstį“ šalies viduje. Tam atvejui, jeigu kiltų revoliucija.
V.Putino valdymo laikais Kremlius pasirūpino, kad VRM (o tai reiškia – policiją) kuruotų, kaip ir sovietmečiu, saugumas. Pačioje FSB yra net trys institucijos, kurios prižiūri šią ministeriją. Visos jos kontroliuoja atskiras sritis, turi savų interesų ir agentų VRM struktūrose.
Kol šiai ministerijai, kaip teigia Tvn24.pl, vadovavo FSB dirbęs Rašidas Nurgalijevas, problemų nebuvo. Bet 2012 metų gegužę vidaus reikalų ministru tapo ministerijoje dirbęs buvęs milicininkas Vladimiras Kolokolcevas. Neturėdamas jokių politinių ambicijų jis ėmėsi reformų policijoje, norėdamas pirmiausia išnaikinti korupciją.
Reforma reikalauja aukų
O kaip tik taip labiausiai ir kelia nerimą tiems VRM karininkams, kurie pelnėsi iš korupcijos ir netrukdomi galėjo vykdyti savo nusikalstamą veiklą. VRM ir FSB tarpusavio kova ėmė stiprėti, net pareikalavo aukų – tarp žuvusiųjų yra ir generolų. Tokia situacija, ypač esant dabartinei situacijai, negali tenkinti V.Putino. Žinoma, jis linkęs palaikyti buvusių kolegų iš KGB pusę.
Buvęs milicininkas Vladimiras Kolokolcevas, neturėdamas jokių politinių ambicijų, ėmėsi reformų policijoje, norėdamas pirmiausia išnaikinti korupciją.
V.Kolokolcevas buvo pirmasis ministras iš tos pačios aplinkos per pastarąjį dešimtmetį. Tačiau jo kėdė braška. Norint jį diskredituoti pasirodė žinių apie plagiatą – esą ministras nusikopijavo savo magistro darbą. Spalio 30-ąją kai kurios žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad ministras traukiasi iš pareigų ir taps prezidento atstovu Uralo srityje arba Kryme. Bet informacija tuo metu nebuvo patvirtina, o lapkričio 11 dieną pats V.Kolokolcevas žinią paneigė.
Ženklų, kad per tas dvi savaites vyko aštri kova dėl ministro galvos, netrūksta. Vis dėlto V.Kolokolcevas pareigas išsaugojo, nors, neabejoja, ne ilgam. Jis sulaukė pagyrų dėl sėkmingos veiklos iš paties V.Putino, bet prarado galimybę kontroliuoti su korupcija kovojančio padalinio veiklą. Kaip tik ši institucija yra stiprus politinis įrankis – kas jį kontroliuoja, tas kontroliuoja ekonominių nusikaltimų tyrimus, kurie neša didžiules pajamas.
Perėmė po skandalo
Dalinys gerokai trikdė FSB, tad šių metų vasarį kilo didžiulis skandalas – grupė VRM karininkų buvo apkaltinti korupcija. Įrodymų, matyt, labai ir ieškoti nereikėjo – kyšius Rusijoje ima visi, o uniformuotieji čia pirmauja, ypač tie, kurie patys kyšininkus gaudo. Tik nuo politinės valios priklauso, ar kas nors bus oficialiai apkaltintas.
Šis skandalas baigėsi tuo, kad buvęs su korupcija kovojančios struktūros vadovas Denisas Sugrobovas per apklausą iššoko iš penkto aukšto ir žuvo. Į jo vietą ministras V.Kolokolcevas paskyrė kitą žmogų, bet V.Putinas su tuo nesutiko ir kovotojams su korupcija dabar vadovauja buvęs Federalinės apsaugos tarnybos karininkas Dmitrijus Mironovas, kurio patirtis siekia KGB laikus.
Kartu su juo į Rusijos VRM perėjo ir dar vienas šios tarnybos darbuotojas, galimas vidaus reikalų ministro įpėdinis Viktoras Zolotovas. Jis vadinamas žmogumi, kuriuo V.Putinas itin pasitiki, kadangi jis buvo ilgametis prezidento apsaugos vadovas, dziudo partneris. Su V.Zolotovu prezidentas pažįstamas nuo Peterburgo laikų, vėliau jis saugojo premjero ir prezidento pareigas ėjusį V.Putiną.
Ištikimas asmens sargybinis
Iš pareigų jam teko trauktis 2013 metų liepą, bet kalbos, kad V.Zolotovas užsitraukė V.Putino nemalonę, nebuvo tiesa. Greičiau atvirkščiai, nes greitai šis žmogus pradėjo dirbti VRM vidaus kariuomenės vado pavaduotoju. Vėliau perėmė vadovo pareigas ir tapo viceministru.
Viktoras Zolotovas vadinamas žmogumi, kuriuo V.Putinas itin pasitiki, kadangi jis buvo ilgametis prezidento apsaugos vadovas, dziudo partneris.
Spalio pradžioje V.Kolokolcevas išleido įsakymą dėl įgaliojimų ministerijoje ir būtent V.Zolotovas įgavo juos kur kas didesnius. Tad dabar jis ne tik vadovauja vidaus kariuomenei, bet ir yra atsakingas VRM už apsaugą, aviacijos centrus ir specialiąsias pajėgas. Jis pavaduoja ir ministrą, kai šis serga ar atostogauja.
Manoma, kad V.Putinas įpareigojo V.Zolotovą perkvalifikuoti vidaus kariuomenę į karinę struktūrą, kuri būtų ištikima ne VRM, ne valstybei, o tik Kremliaus šeimininkui. Šioje kariuomenėje yra 200 tūkst. karių, ji turi savo aviaciją, jūrų pajėgas, šarvuočius ir specialiąsias pajėgas. Palyginkime: Sausumos pajėgose tarnauja 240 tūkst. karių.
Valdant V.Zolotovui 170 tūkst. vidaus kariuomenės karių pasirašė sutartis, jie yra geriau parengti, aprūpinti ir gauna geresnius atlyginimus, nei reguliariosios kariuomenės kariai. Be to, nemaža dalis turi karinės patirties Šiaurės Kaukaze. Tad tokia jėga šalies viduje yra stiprus politinis argumentas. Ir saugiklis prieš galimą revoliuciją.
Išsigando galimos revoliucijos
Įvykiai Ukrainoje V.Putiną išgąsdino. Pasirodė, kad OMON ir BERKUT dalinių yra per mažai, norint suvaldyti didžiules demonstracijas. Ir svarbiausia čia yra struktūrų lojalumas – jeigu prireiks, jos turi pralieti demonstrantų kraują. Todėl V.Putinas ir siekia visiškai Kremliui pajungti vidaus kariuomenės padalinius.
Revoliucija Ukrainoje, Krymo aneksija, karas Donbase, naujasis Šaltasis karas su Vakarais, sankcijos ir dėl jų gilėjanti ekonomikos krizė – visa tai kursto konfliktą Rusijos specialiųjų tarnybų viduje. Institucijos kovoja dėl įtakos ir tai primena 2007-uosius, kai V.Putinas buvo priverstas įsikišti į procesą. Tuomet tarpusavyje kovojo Generalinė prokuratūra ir FSB.
