Daugiausia rusiškai kalbančiuose Ukrainos rytuose ir pietuose jau būta prašymų Kremliui padėti apsisaugoti nuo galimo pergalę pasiekusių protestuotojų, kurie nuvertė Maskvos remiamą šalies lyderį Viktorą Janukovyčių, smurto.
Jei Maskva atvirai parems separatistinius judėjimus Ukrainos Krymo pusiasalyje, kur bazuojasi Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas, ji gali atverti kelią žiauriems susirėmimams, kokių Europa nematė nuo Balkanų karų.
Jei Maskva atvirai parems separatistinius judėjimus Ukrainos Krymo pusiasalyje, kur bazuojasi Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas, ji gali atverti kelią žiauriems susirėmimams, kokių Europa nematė nuo Balkanų karų.
Kita vertus, jei Kremlius ignoruos pagalbos prašymus iš prorusiškų judėjimų Ukrainoje, tai gali smarkiai pakenkti uoliai puoselėjamam V.Putino – kieto vadovo, nekantraujančio duoti atkirtį Vakarams – įvaizdžiui ir paskatinti nusigręžti nuo prezidento jo konservatyvų elektoratą namuose, kur jo politinius priešininkus gali padrąsinti Ukrainos pavyzdys.
Turėdamas galvoje šias grėsmes V.Putinas kol kas tyli, bet Rusijos vyriausybės vadovas Dmitrijus Medvedevas pirmadienį išjuokė naująją Ukrainos valdžią ir išsakė abejonių dėl jos legitimumo. Vis dėlto jis neužsiminė, kokių veiksmų gali griebtis Rusija, gindama savo interesus.
„Jeigu laikytume vyriausybe žmones, kurie dėvėdami juodas kaukes ir ginkluoti Kalašnikovo automatais laksto po Kijevą, su tokia vyriausybe mums dirbti būtų sudėtinga“, – ironizavo premjeras.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pažėrė kritikos Vakarams, kad šie ignoruoja tai, kad, pasak Maskvos, Ukrainos opozicija laužo penktadienį pasirašytą susitarimą suformuoti vienybės vyriausybę bei siekia „diktatoriškais ir kartais netgi teroristiniais metodais užgniaužti nuomonių skirtumus įvairiuose Ukrainos regionuose“.
Tuo pat metu NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas generolas Philipas Breedlove'as aptarė padėtį Ukrainoje su generolu Valerijumi Gerasimovu – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininku.
Augant įtampai ir griežtėjant retorikai didžiausias viltis rasti taikų kompromisą dėl Rusijos interesų Ukrainoje V.Putinas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, turėtų sieti su Julija Tymošenko – buvusia šalies premjere, kuri šeštadienį po kiek daugiau nei pustrečių metų nelaisvės buvo paleista iš kalėjimo.
Augant įtampai ir griežtėjant retorikai didžiausias viltis rasti taikų kompromisą dėl Rusijos interesų Ukrainoje V.Putinas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, turėtų sieti su Julija Tymošenko.
Ekspremjerė, pralaimėjusi V.Janukovyčiui 2010 metais vykusiuose prezidento rinkimuose ir pasiųsta už grotų dėl įgaliojimų viršijimo – kaltinimų, kuriuos pasmerkė Vakarai, paleista iš kalėjimo iš karto atsidūrė Ukrainos politinės scenos centre.
Atgavusi laisvę ji tučtuojau atskrido į sostinę ir kreipėsi į dešimtis tūkstančių demonstrantų Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, vadinamoje Maidanu.
J.Tymošenko ypatinga charizma, ambicijos ir neprilygstami politiniai įgūdžiai neabejotinai atneštų jai pergalę gegužę numatytuose pirmalaikiuose prezidento rinkimuose. V.Putinas, anksčiau palaikęs su ja gerus santykius, galėtų tikėtis sudaryti su ekspremjere Rusijos interesus ginantį susitarimą, kuris leistų išvengti jėgos panaudojimo.
„Jei ji konsoliduos valdžią, V.Putinas bus visiškai patenkintas. Jie puikiai supranta vienas kitą, – sakė politikos konsultantas Stanislavas Belkovskis, kuris patarinėjo Kremliui ir yra dirbęs Ukrainoje. – Jis palaiko gerus ryšius su J.Tymošenko ir jos triumfas jam tiktų.“
Iš rytų Ukrainos kilusi J.Tymošenko galėtų būti ideali taikintoja atkuriant pusiausvyrą tarp rusiškai kalbančių Ukrainos rytinių bei pietinių sričių ir vakarinių šalies regionų, kurie kratosi bet kokios Rusijos įtakos.
Vis dėlto J.Tymošenko perspektyvas temdo neskaidrių sandorių ir įtarimų dėl korupcijos per karjerą versle ir politikoje šešėlis, ir tai gali tapti rimtu iššūkiu jos kampanijai.
Jos taip pat laukia nelengva užduotis pelnyti nemažos dalies protestuotojų, įtariai žiūrinčių į senuosius politinius žaidėjus ir norinčius matyti naujus veidus bei aktyvius veiksmus, pasitikėjimą.
Be to, jai teks ieškoti pusiausvyros tarp atviro nusistatymo prieš Kremlių, kurį jai reikės demonstruoti siekiant palenkti į savo pusę vakarinių Ukrainos sričių rinkėjus, ir pastangų įtikinti rytinių regionų gyventojus, kad jų interesai bus apginti.
Valstybės kontroliuojama žiniasklaida Rusijoje negailestingai išjuokė V.Janukovyčių, vadindama jį lyderiu, kuris pasirodė esąs per silpnas panaudoti jėgą tvarkai atkurti ir išdavė jį palaikiusią miliciją. Tai aiškiai parodo, kad Kremlius jį laiko nebenaudingu.
V.Putinui ji išties gali būti parankesnė partnerė nei neryžtingas V.Janukovyčius, kuris mėgino laviruoti tarp Rusijos bei Vakarų ir išprovokavo visuomenės pyktį netikėtai atsisakęs pasirašyti svarbią sutartį su Europos Sąjunga mainais į finansinę pagalbą iš Rusijos.
Valstybės kontroliuojama žiniasklaida Rusijoje negailestingai išjuokė V.Janukovyčių, vadindama jį lyderiu, kuris pasirodė esąs per silpnas panaudoti jėgą tvarkai atkurti ir išdavė jį palaikiusią miliciją. Tai aiškiai parodo, kad Kremlius jį laiko nebenaudingu.
Pranešimai apie tai, esą V.Janukovyčius slapstosi Kryme, kur įsikūrusi Rusijos laivyno bazė, gali paskatinti kai kuriuos aktyvistus Kijeve ir vakariniuose šalies regionuose spausti vyriausybę jį greičiau suimti.
V.Janukovyčiaus areštas galėtų išprovokuoti smurto proveržį Kryme, kur dauguma gyventojų kalba rusiškai ir neapkenčia nacionalistų iš Vakarų Ukrainos.
Bet kokių neramumų Kryme atveju V.Putinas neabejotinai pajustų spaudimą įsikišti, ir įtaką jam galėtų mėginti daryti karingiau nusiteikusios figūros Kremliaus administracijoje, pasisakančios už griežtą poziciją Ukrainos klausimu ir kalbančios apie tariamus Vakarų sąmokslus išplėšti šią valstybę iš Rusijos įtakos zonos.
Kalbos apie Krymo susigrąžinimą seniai sklando Rusijos politiniuose sluoksniuose.
Turkijos vasalu buvęs Krymo chanatas XVIII amžiuje pateko Jekaterinos II valdomos Rusijos kontrolėn ir tik 1954-aisiais tapo Ukrainos dalimi, kai tuometis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas perdavė Krymą Ukrainos SSR.
Šis regionas XVIII amžiuje pateko Jekaterinos Didžiosios valdomos Rusijos kontrolėn ir tik 1954-aisiais tapo Ukrainos dalimi, kai tuometis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas perdavė visą regioną Ukrainai.
Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos pirmininkas ir žurnalo „Russia in Global Affairs“ redaktorius Fiodoras Lukjanovas sakė, kad Kremliui svarbiausi indikatoriai bus naujosios vyriausybės veiksmai dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimo Ukrainoje ir valdžios pažadai nestoti į jokius karinius blokus.
Pasak F.Lukjanovo, jei Maskva pamatys, kad Kijevas nesilaiko šiais klausimais duotų pažadų, tai sukels triukšmą Kremliuje, kuris tai įvertins kaip galimą signalą, jog Ukraina rengiasi prisijungti prie NATO.
„Ukraina NATO yra raudonoji linija, – pažymėjo F.Lukjanovas. – Jei tai nutiks, bus pradėtos svarstyti įvairios galimybės, įskaitant apeliavimą į tam tikras Ukrainos sritis, taip pat ir Krymą.“
Jis įspėjo, kad smurtinė konfrontacija tarp promaskvietiškų protestuotojų ir demonstrantų, remiančių naująją Ukrainos valdžią, galėtų priversti Rusiją imtis veikti.
„Jei susirėmimai kils Kryme, Rusija pradės griežtais pareiškimais ir paskelbdama padidintą parengtį Juodosios jūros laivyne, – sakė F.Lukjanovas. – Rusija negalėtų to ignoruoti. Esama visokiausių grėsmių.“
