2004 metais įvyko Europos Sąjungos (ES) „didysis sprogimas“, kai į Bendriją įstojo dešimt naujų šalių – daugiausiai palyginti neturtingų postkomunistinių valstybių, kurių milijonai gyventojų troško kuo greičiau pasinaudoti turtingųjų šalių klubo privilegijomis.
Kitos bloko šalys anksčiau ar vėliau įsileido gausią pigesnę darbo jėgą iš ES naujokių, bet Vokietija ir Austrija buvo vienintelės, uždariusios savo darbo rinką septyneriems metams, baimindamosi imigrantų antplūdžio.
Dėl šios priežasties daugelis lenkų, čekų ir vengrų neskuba naudotis atsiveriančia nauja galimybe, nes jie jau turėjo apsčiai laiko išmėginti savo laimę kitose Vakarų šalyse, mano Vokietijos vakariniame mieste Bonoje įsikūrusio Darbo rinkos studijų instituto vadovas Klausas Zimmermannas.
Lenkijos darbo ministrė Jolanta Fedak pareiškė, jog Varšuva „nesitiki masinio išvykimo“. Panašiai galvoja jos kolegos Budapešte, Liublianoje ir Prahoje.
Austrija ir Vokietija oficialiai atveria savo darbo rinką aštuonioms naujosioms ES šalims: Lenkijai, Vengrijai, Slovėnijai, Čekijai, Estija, Lietuvai, Latvijai ir Slovakijai.
Vienas iš pirmųjų šio žingsnio padarinių – galimybė įteisinti darbo santykius daugybei žmonių, kurie iki šiol dirbo nelegaliai.
Vokietijos federalinės darbo agentūros instituto IAB direktorius Joachimas Moelleris teigia, jog sunku nustatyti, kiek Rytų Europos šalių piliečių dirbo neteisėtai jo šalyje.
Jo institucijos prognozės rodo, kad artimiausiu metu į Vokietiją kasmet atvyks 100-140 tūkst. naujų darbininkų, o vėliau jų skaičius sumažės.
Vyriausybė apskaičiavo, kad per tą patį laikotarpį kasmet iš darbo rinkos pasitrauks po 200 tūkst. Vokietijos piliečių.
Austrijos darbo ministerija per ateinančius dvejus metus tikisi sulaukti 40-50 tūkst. darbininkų iš Rytų Europos.
„Dvi šalys – Didžioji Britanija ir Airija – pasinaudojo pirmosios persikėlėlių bangos privalumais“, – J.Moelleris sakė naujienų agentūrai AFP.
Dėl vėliau prasidėjusio ekonomikos nuosmukio, ypač Airijoje, daugelis darbininkų iš Rytų Europos nuspręsti keltis arčiau savo šalių. Tuo tarpu Vokietijos ūkis gana sparčiai atsigauna, o nedarbas joje palyginti mažas.
„Tačiau jauni žmonės vis daugiau kalba angliškai ir vis mažiau vokiškai“, – pastebėjo J.Moelleris, akcentuodamas vieną iš svarbiausių kliuvinių darbo jėgos judėjimui.
Kai kurie ekspertai sako, jog Vokietija tikriausiai pavėlavo atverti savo darbo rinką, kuriai labai stinga žmonių, ypač patyrusių profesionalų.
„Buvo klaida taikyti apribojimus iki paskutinės minutės, – sakė Bavarijos verslo asociacijos vadovas Bertramas Brossardtas. – Ieškantys darbo pastaraisiais metais jau išvyko į šalis, kurios jiems atvėrė savo duris, o naujų ES šalių ekonomikos pagerėjo tiek, jog daugelis žmonių nebėra suinteresuoti išvykti į užsienį“.
Ekonomiškai stiprios pietinės Bavarijos žemės visuomenė sparčiai sensta, todėl jai būtinai reikalingi nauji žmonės, galintys užimti atsilaisvinančias darbo vietas.
Bavarija tikisi, jog darbo rinkos atvėrimas jai išeis į naudą ir pradėjo internetu kviesti žmones iš naujųjų ES šalių, ypač inžinierius ir specializuotų techninių profesijų atstovus.
Tačiau kai kurios Bendrijos naujokės į šias viliones žvelgia įtariai.
„Pavojų kelia faktas, jog vokiečiai ruošia planus, kurie gali paskatinti mūsų jaunimą, įgijusį profesinį išsilavinimą, išvykti dirbti į Vokietiją“, – aiškino J.Fedak, skųsdamasi dėl „protų nuotėkio“.
Tuo tarpu Vokietija baiminasi pati pasikeisti.
„Mums neramu, kad darbo sąlygos ir atlyginimai patrauks žemyn“, – Socialdemokratų partijos deputatas Josipas Juratovičius sakė AFP. Kita vertus, jis pats yra pirmasis į Vokietijos parlamentą išrinktas kroatų kilmės pilietis, kadaise dirbęs gamykloje prie konvejerio.
Šiai problemai Vokietija siekia užbėgti už akių, planuodama įvesti minimalų atlyginimą laikinoms darbo vietoms. Austrijoje taip pat buvo priimta įstatymų, turinčių apsaugoti nuo atlyginimų vidurkio nuosmukio.
Tačiau J.Zimmermannas prognozuoja, kad kai kuriuose labiausiai darbo jėgos pritrūkusiuose sektoriuose, tokiuose kaip sveikatos apsauga, bus taikomas „bandomasis laikotarpis“, siekiant užtikrinti mažesnius darbo vietų kaštus tam tikrose srityse.
