Paminklą, kurį pastatyti seniai planuota, sudaro apskritas tvenkinys ir stela, prie kurios kiekvieną dieną bus dedamas gyvas gėlės žiedas. Monumentas įrengtas priešais Reichstago pastatą Berlyno centre.
Prie memorialo įrengta lenta su nacių organizuoto genocido svarbiausiomis datomis. Šis paminklas pagaliau pastatytas už federalinės vyriausybės lėšas – 2,8 mln. eurų (9,7 mln. litų).
Tvenkinio krantinėje išraižytos italų poeto Santino Spinelli poemos „Aušvicas“ (Auschwitz) eilės anglų ir vokiečių kalbomis, primenančios romų patirtas kančias ir sielvartą.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Memorialo atidarymo ceremonijos akimirka |
Šį memorialą sukūrė 81 metų Izraelio menininkas Dani Karavanas. Jis įrengtas netoli kitų dviejų memorialų nacių siautėjimo aukoms – didelio kolonų miško, skirto atminti 6 mln. išžudytų žydų, ir mažesnio paminklo nužudytiems gėjams.
A.Merkel, kuri buvo akivaizdžiai susijaudinusi per iškilmingą atidengimo ceremoniją, pasakė, kad šis siaubingas Vokietijos istorijos skyrius kupinas „sielvarto ir gėdos“. Ji pagyrė D.Karavano kūrinį, kuris „kalba ir širdimi, ir protu“.
„Šis memorialas primena apie tą aukų grupę, kuri per ilgai buvo ignoruojama“, – sakė A.Merkel, primindama, kad Vakarų Vokietijos vyriausybė šį genocidą pripažino tik 1982 metais.
„Juo primenama apie neišsakomą neteisybę, kuri teko jums“, – kreipėsi ji į susirinkusius, tarp kurių buvo ir keli pagyvenę išgyvenusieji genocidą. Ceremonijos rengėjai apgaubė juos mėlynomis antklodėmis nuo spalio vėsumos.
„Sinčiai ir romai vis dar patiria atstūmimą ir smerkimą, – pažymėjo A.Merkel. – Apsaugoti mažumas – mūsų pareiga, ir šiandien, ir rytoj“.
Naciai laikė žydus, romus ir jiems artimus sinčius žemesnės rasės atstovais ir sistemingai juos persekiojo.
1938 metais SS vadovas Heinrichas Himmleris įsakė parengti „galutinį čigonų klausimo sprendimą“.
Sučiupti čigonai buvo suvaryti į getus, siunčiami į koncentracijos stovyklas ir žudomi. Daugelis jų tapo šiurpių medicinos eksperimentų aukomis.
R.Rose, gimęs 1946 metais, praėjus metams po karo pabaigos, griežtai reikalavo, kad memoriale aukos nebūtų vadinamos čigonais, nes dabar šis įprastas pavadinimas laikomas niekinančiu.
Istorikų nuomone, Europoje 1933-1945 metais buvo išžudyta beveik 500 tūkst. romų vyrų, moterų ir vaikų, todėl šios bendruomenės, kurios šaknys Vokietijoje siekia šešis šimtmečius, beveik neliko.
R.Rose, gimęs 1946 metais, praėjus metams po karo pabaigos, griežtai reikalavo, kad memoriale aukos nebūtų vadinamos čigonais, nes dabar šis įprastas pavadinimas laikomas niekinančiu.
Jis apgailestavo, kad Vakarų Vokietijos vyriausybė romų genocidą pripažino tik 1982 metais, tačiau sakė naujienų agentūrai AFP esantis įsitikinęs, kad naujasis monumentas prisidės prie pastangų palaipsniui mažinti neapykantą ir šališką vertinimą, su kuriuo romai susiduria iki šiol.
„Memorialo atidarymas siunčia svarbią žinią visuomenei, kad nusistatymas prieš romus taip pat nepriimtinas, kaip ir antisemitizmas“, – sakė R.Rose, pridūręs, kad jo tautos genocidas buvo dažnai vertinamas tik kaip „išnaša prie Šoa (žydų Holokausto)“.
Vyriausybė sprendimą pastatyti šį memorialą priėmė dar 1992 metais, tačiau šio projekto įgyvendinimas smarkiai vėlavo, kilus įnirtingiems ginčams dėl dizaino, kainos ir užrašų.
Europoje šiuo metu gyvena 11 mln. romų, iš jų 7 mln. – Europos Sąjungoje, todėl jie yra didžiausia etninė mažuma Senajame žemyne. Tačiau ši bendruomenė kenčia dėl neproporcingo skurdo ir plačiai patiriamos diskriminacijos.
1989 metais nugriovus Berlyno sieną, daug romų iš pietryčių Europos šalių išvyko į turtingesnius Vakarus, o kai kurios valstybės, tarp jų Prancūzija ir Italija, pastaraisiais metais ėmėsi griežtų priemonių prieš neteisėtas romų stovyklas.
Vokietija neseniai taip pat užsiminė norinti apriboti į šalį plūstančių romų srautą – galbūt vėl įvedant vizas Serbijos ir Makedonijos piliečiams.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Memorialo atidarymo ceremonijos akimirka |
