Perrinkta 2013-aisiais, galingiausios Europos ekonomikos lyderė A.Merkel dažnai vadinama „mutti“ (liet. mamyte). Ji laikoma ne tik patikima šalies vadove, bet ir stabilumą žemyne palaikančia jėga.
2015-aisiais prasidėjusi pabėgėlių krizė nusmukdė A.Merkel populiarumą. Vis dėlto stabili ekonomika ir tokie nerimą keliantys tarptautinės politikos įvykiai kaip „Brexit“ ir Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu vėl pakėlė kanclerės reitingus.
Europa tikisi, kad rinkimuose į Bundestagą nugalės A.Merkel. Tokias viltis tik sustiprina apklausos, kuriose kanclerės vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) prieš varžoves turi išties solidų, 10 proc. punktų viršijantį pranašumą.
A.Merkel kartu su šiemet išrinktu Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu galėtų įgyvendinti svarbias Europos Sąjungos (ES) reformas.
Kas dalyvauja rinkimuose?
CDU kartu su seserine Bavarijos Krikščionių socialine sąjunga (CSU) – didžiausia Vokietijos centro dešiniųjų jėga, greičiausiai ir toliau priklausysianti valdančiajai koalicijai.
A.Merkel vadovaujamą partiją palaiko vyresni, kaimiškose vietose gyvenantys, konservatyvūs ir religingi, krikščionybę išpažįstantys rinkėjai. Paskutiniais „YouGov“ apklausos duomenimis, už CDU balsus ketina atiduoti 37 proc. rinkėjų.
Socialdemokratų partija (SPD) – pagrindinė šalies centro kairiųjų partija, kurią daugiausia palaiko pramoninės Vakarų Vokietijos gyventojai.
Jai vadovauja buvęs Europos Parlamento (EP) prezidentas Martinas Schulzas. Būtent jo sugrįžimas iš Briuselio padidino partijos populiarumą.
Tiesa, pastaraisiais mėnesiais reitingai smuktelėjo, be to, gegužę vykusiuose regioniniuose rinkimuose SPD prarado savo tradicinę tvirtovę – Šiaurės Reino-Vestfalijos žemę.
Kol kas apklausose palaikymą M.Schulzo vadovaujamai partijai išreiškia 21–22 proc. rinkėjų.
Į Bundestagą patekti reikalingą 5 proc. slenkstį turėtų peržengti keturios mažesnės partijos. Tiesa, net jei joms nepavyks gauti pakankamo kiekio balsų, jų atstovai gali būti išrinkti apylinkėse.
„Die Linke“ – radikali kairiojo sparno partija, susiformavusi 2007-aisiais. Daugiausia rėmėjų turinti Rytų Vokietijoje, ji niekada nepriklausė valdančiajai koalicijai nacionaliniu lygiu.
Šiuo metu „Die Linke“ – didžiausia opozicijos partija, kuriai rinkimuose prognozuojami 9–10 proc. balsų.
Už verslo laisvę pasisakanti Laisvųjų demokratų partija vyriausybėje praleido daugiau laiko nei bet kuri kita partija, tačiau 2013-aisiais jai pirmą kartą nepavyko gauti vietų Bundestage. Šiemet vedama naujo lyderio Christiano Lindnerio, ji gali surinkti maždaug 9 proc. balsų.
Nacionalistų ir euroskeptikų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), besidžiaugianti „Brexit“ ir D.Trumpo išrinkimu, panašu, pirmą kartą per savo ketverių metų istoriją pateks į Bundestagą.
Žaliųjų partija sulaukia palaikymo Vokietijos universitetiniuose miestuose, ir apklausos jai žada apie 8 proc. balsų. Be to, partija nebe tokia populiari kaip 2000-ųjų pradžioje, kai sudarė valdančiąją koaliciją su SDP.
Nacionalistų ir euroskeptikų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), besidžiaugianti „Brexit“ ir D.Trumpo išrinkimu, panašu, pirmą kartą per savo ketverių metų istoriją pateks į Bundestagą.
Prieš migrantus ir islamą pasisakanti partija atstovaujama kiekvienoje Vokietijos žemėje. Pabėgėlių krizės metu jos populiarumas buvo išaugęs iki 15 proc., tačiau dabar nukrito iki 10–11 proc.
Kaip veikia rinkimų sistema?
Vokietijos rinkimų į Bundestagą sistema – pakankamai sudėtinga. Ji apima ir proporcinį, ir tiesioginį atstovavimą. 61,5 mln. rinkėjų gaus po vieną biuletenį, kuriuo atiduos du balsus: pirmąjį – už vietinį atstovą, antrąjį – už partiją.
Beveik pusę vietų Bundestage – 299 – užima apylinkėse tiesiogiai išrinkti kandidatai. Už juos rinkėjai atiduoda Erststimme vadinamą balsą – laimi tas, kuris jų surenka daugiausia.
Tuomet kitos partijos taip pat gauna daugiau vietų, todėl Bundestagas, kuris teoriškai turėtų būti sudarytas iš 598 narių, kartais išsiplečia iki 800 parlamentarų.
Likusios parlamento vietos užpildomos remiantis proporcine nacionalinio balsavimo sistema, t.y. skaičiuojamas antrasis rinkėjų balsas Zweitstimme.
Vietas Bundestage gauna kiekviena partija, peržengusi 5 proc. slenkstį, vietos padalijamos proporcingai. Pavyzdžiui, jei partija surenka 25 proc. balsų, ji parlamente turės ketvirtadalį vietų.
Kartais į Bundestagą patenka daugiau tiesiogiai išrinktų atstovų, nei turėtų remiantis proporcine rinkimų sistema. Tuomet kitos partijos taip pat gauna daugiau vietų, todėl Bundestagas, kuris teoriškai turėtų būti sudaryti 598 nariai, kartais išsiplečia iki 800 parlamentarų.
Šiuo metu parlamentui priklauso 631 narys.
Kai suformuojama valdančioji koalicija (tai paprastai užtrunka apie mėnesį), simbolinį vaidmenį vaidinantis Vokietijos prezidentas paskiria kanclerį. Dažniausiai tai – didžiausios partijos lyderis, kurį slaptu balsavimu turi patvirtinti parlamentas.
Ką žada partijos?
Rinkėjai pasitiki ir gerbia A.Merkel dėl ekonominės Vokietijos padėties, ji laikoma įtakinga pasaulio lydere.
Tačiau dėl 2015-aisiais paskelbtos itin liberalios atvirų sienų politikos CDU prarado dalį rėmėjų. Tiesa, jaunesni rinkėjai tokią politiką vertina teigiamai.
Kartu su išaugusia imigracija vokiečiams nerimą kelia ir saugumo klausimas.
Prie CDU populiarumo neprisidėjo ir keletas teroristinių išpuolių, įskaitant ataką, kai Berlyno kalėdinėje mugėje į žmonių minią įvažiavęs sunkvežimis pražudė 12 žmonių. Vis dėlto panašu, kad A.Merkel susigrąžino prarastą palaikymą.
CDU žada sumažinti mokesčius ir iki 2025-ųjų įgyvendinti visišką užimtumą. O SPD daugiausia dėmesio skiria turto paskirstymui ir socialiniam teisingumui.
Be to, socialdemokratai priešinasi planams šalies gynybai skirti 2 proc. BVP, nors tai – NATO reikalavimas. CDU gynybos biudžeto didinimui pritaria.
Be to, socialdemokratai priešinasi planams šalies gynybai skirti 2 proc. BVP, nors tai – NATO reikalavimas.
Savo ruožtu „Die Linke“ nori griežtesnio rinkos reguliavimo ir didesnio minimalaus atlyginimo. Laisvieji demokratai žada mažinti mokesčius ir skatinti ES integraciją.
AfD daugiausia kalba apie „tradicinės“ Vokietijos kultūros išsaugojimą ir prieš migrantus nukreiptas priemones, įskaitant staigią migrantų, kuriems nebuvo suteiktas prieglobstis, deportaciją.
Kaip atrodytų vyriausybė?
Jei galėtų rinktis, CDU koaliciją sudarytų su Laisvųjų demokratų partija. Taip krikščionys demokratai sugrįžtų prie „juodai geltonos koalicijos“, Vokietiją valdžiusios 16 metų – kai kanclerio pareigas ėjo Helmutas Kohlis. Vis dėlto apklausos rodo, kad toks aljansas nelabai įmanomas.
Alternatyva galėtų tapti „juodai žalia“ koalicija su Žaliųjų partija. Tiesa, ir šiuo atveju nelabai tikėtina, kad abi partijos kartu sudėjus gaus pusę vietų Bundestage.
Tai galėtų atverti kelią „juodai-geltonai-žaliai“ (žinomai Jamaikos pavadinimu) koalicijai, kurią sudaro CDU, laisvieji demokratai ir žalieji.
Jei CDU gaus daug mažiau balsų, nei tikisi, o SPD – daugiau, įmanoma centro kairiųjų koalicija. „Raudonai-raudonai-žaliai“ koalicijai priklausytų SPD, „Die Linke“ ir Žaliųjų partija.
Galima ir „Raudona-geltona-žalia“ koalicija – SPD, laisvųjų demokratų ir žaliųjų aljansas.
Tiesa, atsižvelgiant į partijų skirtumus, sudaryti tokias koalicijas būtų sudėtinga.
Dėl akivaizdžių politinių priežasčių CDU ir SPD mieliau sudarytų koalicijas su viena ar keliomis mažesnėmis partijos.
Savo ruožtu Vokietijos rinkėjai teigiamai vertina „didžiąją koaliciją“, sujungiančią dvi didžiausias šalies partijas, nors pastarųjų atstovai prieš rinkimus apdairiai apie tokią galimybę nekalba.
Visos partijos kol kas teigė atsisakysiančios bendradarbiauti su AfD.
