Branduolinio konflikto savitumai
Prieš keletą metų JAV vadovavusiai George'o W.Busho administracijai užsimojus kurti priešraketinės gynybos sistemas Lenkijoje ir Čekijoje oficialiai deklaruota, kad jos skirtos apsisaugoti nuo potencialiai didėjančios branduolinės grėsmės iš Irano. Tačiau iš tikrųjų buvo aišku, kad kur kas patogiau ir labiau tikėtina šias sistemas panaudoti prieš Rusijos balistines raketas.
Iš visų potencialių NATO priešų kol kas nedaug kas turi branduolinių ginklų, tačiau sąrašas lėtai, bet nenumaldomai ilgėja. Mat iš esmės branduolinį užtaisą pagaminti nereikia didelių technologinių išmonių, svarbiausi būtini komponentai yra uranas (ne toks jau retas gamtoje) ir kantrybė (reikia laiko, kol centrifugos atskiria radioaktyviuosius U izotopus nuo kitų). Irane tos centrifugos sukasi jau senokai, tad jei ši šalis dar neturi tuzino kito užtaisų, greitai turės.
Prieš keletą metų JAV vadovavusiai George'o W.Busho administracijai užsimojus kurti priešraketinės gynybos sistemas Lenkijoje ir Čekijoje oficialiai deklaruota, kad jos skirtos apsisaugoti nuo potencialiai didėjančios branduolinės grėsmės iš Irano.
Kitas dalykas yra balistinės raketos – joms gaminti reikalingas ne mažesnis mokslinis ir techninis potencialas kaip kosminiams projektams. Netgi rusams balistinių raketų ginkluotės plėtra nelengvai duodasi (ne itin sėkmingi bandymai su „Bulava“), o tokioms šalims kaip Šiaurės Korėja ir Iranas, kurių svarbiausi moksliniai-techniniai laimėjimai yra propagandos ir represijų prieš savo piliečius srityje, balistinės technologijos vargu ar apskritai įkandamos. Korėjiečių balistinės raketos paprastai sprogsta nulėkusios apie 15 metrų.
Tad vienintelis būdas, kaip JAV gali pasiekti Irano branduolinis ginklas, yra keleiviniai lėktuvai su savižudžiais, diplomatinis paštas ar kas nors panašaus, nuo ko priešraketinės gynybos sistemos neapsaugos.
Dar nuo šaltojo karo laikų žinoma, kad sukėlus branduolinį konfliktą nugalėtojų nebus, ir nėra didelio skirtumo, kur sprogs tie keli šimtai užtaisų, kuriuos spės paleisti konfliktuojančios šalys. Asteroidas, sunaikinęs dinozaurus, smogė tik vienoje vietoje, bet nuo sukeltų dulkių, kurios daugelį metų nepraleido saulės spindulių, žuvo visi. Jei Iranas ar Šiaurės Korėja įsigeis bet kokia kaina sunaikinti JAV, jos gali savo turimas atsargas sprogdinti savo ar gretimų valstybių teritorijoje, ir 90 proc., o gal ir visos žmonijos sunaikinimas garantuotas. Be abejo, išliks senieji ir tikrieji planetos šeimininkai tarakonai. Aišku, tai teoriniai modeliai, praktikoje poveikis gali būti ir kitoks, tačiau priešraketinė gynyba čia bet kuriuo atveju nepadės.
B.Obamos permainos
Priešraketinės gynybos sistemos tėra brangus žaisliukas, iš kurio išpešti naudos sunkiai įmanoma, nebent nuolat eksponuoti propagandiniais sumetimais: va, kaip valdžia rūpinasi savo piliečių saugumu. G.W.Busho laikais, kai JAV piliečius buvo apėmęs kovos su terorizmu entuziazmas, priešraketinės gynybos sistemos jiems atrodė labai jaudinantis valdžios rūpesčio ženklas, kaip, beje, ir invazijos į Afganistaną bei Iraką.
Deja, nuo 2008-ųjų JAV ekonomika smuko į itin gilią recesiją, ir piliečiai bematant nubalsavo už Baracką Obamą, mojuojantį „permainų“ vėliavėle. Nesunku buvo numanyti, kad permainos bus būtent užsienio politikoje, nes vidaus politikos pokyčiai sulauks pernelyg didelio pasipriešinimo. Tik pamėginkite priversti amerikiečių bankininką keisti jachtą rečiau nei kartą per trejus metus! Jis arba nusišaus, neatlaikęs tokio pasityčiojimo, arba įsižeidęs paskelbs bankrotą ir pabėgs su indėliais. Paaiškėjo, kad už „permainas“ balsavusių rinkėjų visai nežavi permainos sveikatos draudimo srityje - tokių masinių protestų Vašingtone nėra buvę nuo Vietnamo karo laikų.
Kur kas paprasčiau įtikinti amerikiečius, kad misijos Irake ir Afganistane jau pasiekė savo tikslą, tad galima po truputį jas baigti. Į tą išlaidų mažinimą pakliuvo ir numatytos bazės Lenkijoje bei Čekijoje.
Šių šalių vyriausybių nepasitenkinimas visai suprantamas. Nuo seno žinoma, kad amerikiečių karinė bazė yra didelė paspirtis bet kurios šalies ekonomikai, nes tų bazių gyventojai mėgsta plačiai gyventi. Kitados mažoji Islandija vien pajamomis iš amerikiečių karinių bazių ne tik susikūrė gerovės valstybę, bet dar ir subsidijuodavo nuostolingą žvejybos laivyną. Tad už lenkų ir čekų pareigūnų parodomųjų nuogąstavimų dėl padidėjusios grėsmės iš tikrųjų slypi apmaudas dėl nuplaukusių biudžeto pajamų.
Nieko baisaus, ponai, palūkėkim metelius kitus, JAV ekonomika susitvarkys, ir vėl bus galima grįžti prie daugiamilijardines išlaidas generuojančių galios žaidimų su karinėmis bazėmis įvairiose šalyse, aukštų technologijų ginkluotės tobulinimais ir ekspediciniais korpusais į nedideles šalis, paskelbtas „blogio ašimi“.
