Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Drąsios šalies paradoksai: prabangiausios paskolos – vargingiausiems žmonėms

„UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo generalinis direktorius Laimonas Belickas. Asmeninio archyvo nuotr.
„UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo generalinis direktorius Laimonas Belickas. Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Prieš kelerius metus bankams pasitraukus iš vartotojiško finansavimo, atsirado niša taip vadinamiesiems greitiesiems kreditams, kurie labai greitai užėmė smulkių paskolų rinką. Šimtai milijonų litų – tiek Lietuvoje išdalinta greitųjų kreditų. Optimistai, žiūrėdami į šį skaičių mato lizingo rinkos potencialą, realistai – suka galvas, kas imsis rinkos „gydymo“ misijos. Apie lizingo rinką ir jos perspektyvas kalbamės su „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo generaliniu direktorium Laimonu Belicku.

– Ar Lietuvos lizingo rinką galima vadinti brandžia? Kaip manote, ar ji sugebės išnaudoti šiuo metu palankias ekonomines aplinkybes?

– Kalbant apie lizingo rinką ir jos perspektyvas, visuomet siūlau prisiminti 2005 metus. Tai buvo stabilaus ekonominio augimo metai. Panašų laikotarpį po ekonominės krizės išgyvename ir dabar. Lyginant šiuos du laikotarpius, 2005 m. naujai sudaromų lizingo sandorių suma sudarė 4,6 mlrd. LTL, tuo tarpu 2013-aisiais pasiekėme tik kiek daugiau nei 3 mlrd. LTL. Akivaizdu, kad nepaisant tam tikrų struktūrinių ankstesnių laikotarpių lizingo rinkos ypatumų, turime apie 1,5-2 mlrd. LTL papildomo augimo potencialo. Lizingas yra niekas kita, kaip investavimas į ilgalaikį turtą: įrangą, automobilius, techniką ir pan. Įprasta, kad toks turtas ekonomiškai nusidėvi per 5-7 metus. Taigi, net ir nepriklausomai nuo bendro ūkio augimo ar stagnacijos, poreikis atnaujinti nusidėvėjusį turtą visada yra. Ekonomikai augant šis poreikis dar padidėja. Lizingo profesionalų žodyne toks poreikis vadinamas „normaliu reinvestavimo lygmeniu“. Šiandien lizingo rinka Lietuvoje vis dar yra labai perspektyvi, nes po 2009-ųjų rinkos kritimo „normalus reinvestavimo lygmuo“ dar nepasiektas.     

Kitas svarbus dalykas – tarptautinei lizingo asociacijai „Leaseurope“ (kurios naryste Lietuvos lizingo bendrovės ir bankai naudojasi nuo 2013 metų) rinkos reguliuotojams pavyko įrodyti, kad lizingas, kaip produktas, yra mažiau rizikinga verslo finansavimo forma negu, pavyzdžiui, paskolos su užstatu. Iš to seka, kad priežiūros institucijos bankų lizingo operacijoms taikys mažesnį kapitalo poreikio koeficientą negu paskoloms. Šis požiūris turėtų dar labiau paskatinti lizingo rinkos plėtrą. Verslui ir gyventojams tai reiškia galimybę paprasčiau ir greičiau gauti nebrangių lėšų investicijoms.

– O kalbant apie privačius asmenis? Susidaro toks įspūdis, kad bent jau iki šiol daugeliu atvejų lizingas ir privatūs asmenys derėjo tuomet, kai mes kalbam apie vartotojišką rinką.      

– Yra viena probleminė rinka – greitieji kreditai. Įprasta, kad vartotojiškas paskolas, kurios yra brangesnės, normalioje rinkoje ima privatūs asmenys, turintys pastovių pajamų ir besiskolinantys konkrečių daiktų įsigijimui. Tuo tarpu Lietuvoje greitųjų kreditų rinka visiškai supainiojo sąvokas. Greitieji kreditai formaliai žiūrint, turėtų būti prabangos prekė, nes ji kainuoja labai brangiai. Tačiau nemaža dalis visuomenės tokiu būdu skolinasi tiesiog padengti pragyvenimo išlaidas arba, dar blogiau, dengti anksčiau paimtas skolas. Pastebima tendencija, kad, priešingai negu Šiaurės Europos šalyse, kol kas Baltijos šalių gyventojai greituosius kreditus naudoja labiau savo finansinėms problemoms atidėti, bet ne konkretiems ilgesnio vartojimo produktams įsigyti.  Turime paradoksą – prabangiausiu finansavimo įrankiu naudojasi bene vargingiausiai gyvenančios visuomenės grupės.

Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Paskolos kaina
Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Paskolos kaina

Tokia realybė ir greitųjų kreditų rinka iš esmės negali greitai radikaliai keistis. Iš tų šimtų milijonų litų greitųjų kreditų rinkos nemaža dalis skirta anksčiau paimtų paskolų aptarnavimui. Kitaip tariant, dalis žmonių yra ydingame rate, iš kurio žmogui labai sunku ištrūkti. Ir tuo paaiškinama, kodėl jis nesirenka daugeliu atvejų patogesnio ir pigesnio būdo. Bankai ir lizingo bendrovės galėtų imtis rinkos „gydymo“ misijos, pamažėle perimdami tų žmonių įsipareigojimus, tik kur kas palankesnėmis sąlygomis.

Vertinant Europos kontekstą, galima įžvelgti aiškią tendenciją, kad didieji Europos bankai iš stambių verslo įmonių finansavimo vėl sugrįžta prie vartotojiško finansavimo. Šiuos požymius jau matome ir Lietuvoje. Greitųjų kreditų rinka iš esmės parodo mastą ir galimybes, nes dalis žmonių imančių greituosius kreditus juos naudoja prekių įsigijimui, tik šiuo atveju dažniausiai moka milžiniškas palūkanas. Atsiradus alternatyvai, žmogus rinksis skaidresnį ir pigesnį variantą, todėl vienareikšmiškai didės bankų ir lizingo bendrovių vartotojiško finansavimo dalis.

Kuo skiriasi greitųjų kreditų bendrovė nuo bankų? Bankai turi ilgalaikius ir nebrangius išteklius, ilgalaikį ir tvaresnį požiūrį į rizikos vertinimą, tuo tarpu greitieji kreditai – trumpus ir brangius išteklius ir neretai trumpesnio horizonto požiūrį į besiskolinantįjį. Jei skolų turintis žmogus kreiptųsi į banką ar lizingo bendrovę, jis įvertintų jo pajamas, planus, namų ūkio struktūrą, užstatus ir atitinkamai išdėstytų finansavimo sąlygas.

– Kodėl vis dar mažas skaičius privačių asmenų lizingu perka automobilius?

– Viena vertus, žmonės nemąstydami skolinasi smulkiai ir brangiai, tačiau jiems vis dar nedrąsu skolintis automobiliui dėl gajų stereotipų ir dėl to, kad skola ir lizingas nemažai daliai vartotojų yra iš esmės viena ir ta pati sąvoka.

Lizingas nėra tik paskola ar tik skola, tai – finansavimas, investicija, jei kam nors tai patogiau. Lizingas pirmiausia yra daiktas ar turtas, kartu su atidėtu ir pagal pinigų srautus subalansuotu apmokėjimu už jį.

Yra žmonių, kurie naują automobilį ryžtasi pirkti tik turėdami visą reikalingą sumą, kitu atveju šios minties labiau linkę atsisakyti. Šuo atveju lizingas yra savotiškas kompromisas. Norintiems jaustis visiškai saugiems, mes patariame įnešti 50 proc. pradinio įnašo, o likusią dalį pasiskolinti 3-4 metams. Nepaisant to, kokia bebūtų ekonominė situacija, šį automobilį lizingo gavėjas nesunkiai galės parduoti ir atsiskaityti su lizingo bendrove. Neretai tokiais atvejais žmogus iš to dar ir uždirba. Kad ir kaip banaliai skambėtų, lizingo bendrovės dažniausiai nefinansuoja turto, kurio neįmanoma parduoti antrinėje rinkoje. 

– Kalbant apie lizingą, kokiose srityse Lietuvoje matytumėte perspektyvų ar neišnaudotų nišų?

– Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje vis dar turime gana siaurą požiūrį į namų ūkį – jo finansus  suvokiame per būsto paskolą, pensinius fondus ar taupymą. Retas kuris susimąsto, kad namų ūkio modernizavimas gali būti finansuojamas ir lizingo bendrovės. Pavyzdžiui, naujų energijos taupymo sistemų diegimas, alternatyvių šildymo, elektros gamybos priemonių įsigijimas. Turime beveik visiškai neišnaudotą potencialą, jei kalbame apie atsinaujinančios energetikos, t.y. nedidelių namų ūkiams skirtų biokuro katilų ar saulės elektrinių, finansavimą. Esant palankiai teisinei aplinkai, lizingas šiuo atveju gali pasiūlyti patrauklius finansinius sprendimus.

Kita svarbi kryptis – žemės ūkis ir atsigaunantis statybų sektorius. Čia įvairios įrangos ir technikos poreikis artimiausiu metu didės, vyks transformacija tarp dėvėto/naujo turto įsigijimo. Nereikėtų pamiršti  transporto sektoriaus. Kaip ten bebūtų, esant įvairaus pobūdžio krizėms, Lietuvos transporto bendrovės išlaikė reikšmingą vietą bendroje Europos transporto sistemoje. Turime tikrai puikių vadybos ir verslumo pavyzdžių.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min