Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Buvęs kalinys: „Įkalinimo įstaigoje vien kartu su manimi ŽIV užsikrėtė dar koks dvidešimt žmonių“

Reidas čigonų tabore
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Švirkštas
Šaltinis: 15min
0
A A

„Dabar pats kalbu, girdžiu ir nesupratu – iš kur tie mitai apie farmakoterapinį priklausomybės nuo opiatų gydymą, kad sveikatą sugadins? Kad vairuoti negalėsi? Dirbti nepavyks? Kas juos sugalvojo? Nereikia klausyti, reikia žiūrėti – žmonėms padeda, jų gyvenimus keičia. Ar tokių įrodymų nepakanka?“ – mitų, susijusių su farmakoterapija gajumu stebisi gydymo programos pacientas Mindaugas (37).

Birželio 26 d. – tarptautinė kovos su narkotikų vartojimu ir narkotikų kontrabanda diena. Šią dieną kasmet mini Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuras (angl. UNODC), visame pasaulyje vyksta ir kampanijos „Palaikyti. Negalima bausti“ renginiai ir akcijos, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į priklausomybės gydymo ir pagalbos būtinybę žmonėms, susidūrusiems su psichoaktyvių medžiagų vartojimu. „Gydymas yra atsakymas. Tik kiekvienas turi atrasti sau tinkamą gydymo metodą“, – išplatintame pranešime teigia Mindaugas.

– Farmakoterapiją vaistiniais opioidais visuomenė visada vertino prieštaringai. Pasaulio sveikatos organizacija, priklausomybių srities gydytojai profesionalai, mokslas neabejoja jo veiksmingumu, o tarp piliečių vyrauja įvairios nuomonės. Ar tai susiję su informacijos stoka? Ką apie šią gydymo programą galite pasakyti Jūs, kaip jos dalyvis?

– Rinkdamasis gydymą, iškart žinojau savo prioritetus. Aš turėjau darbą, merginą, draugų, bendravau su broliais. Ilgalaikei reabilitacijai poreikio ir laiko neturėjau. Mano kasdienis gyvenimas neišsiskyrė iš daugumos žmonių, tačiau supratau, kad priklausomybės ratui vis labiau įsisukant, ji kenkia mano santykiams su žmonėmis, rizikuoju netekti darbo (dėl abstinencijos požymių kildavo grėsmė, kad į darbą tiesiog nebeišeisiu) ir, žinoma, negebu valdyti finansinės situacijos. Gydymą rinkausi ne žiniasklaidos straipsnius skaitydamas, man rekomendavo kiti žmonės, kurių gyvenimai pasikeitė būtent farmakoterapijos dėka. Jų gyvo pavyzdžio užteko, mane palaikė ir artimieji.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Raudonas kaspinas – universalus paramos užsikrėtusiems ŽIV simbolis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Raudonas kaspinas – universalus paramos užsikrėtusiems ŽIV simbolis

– Atrodo, kad jums labai pasisekė, į gydymą kreipėtės dar gyvenimui nesugriuvus, nuo gydymo neatgrasė neigiamas aplinkinių požiūris ar populiarūs mitai. Ar tai – grynas atsitiktinumas?

– Nebuvo viskas taip gražu. Gyvenime buvo įvairių etapų – kelerius metus praleidau įkalinimo įstaigoje, ten užsikrėčiau ŽIV, nuo perdozavimo mirė brolis, iki šiol persekioja milžiniškos skolos, „užaugintos“ antstolių. Todėl supratęs, kad priklausomybė ir vėl ima mane valdyti, pradėjau ieškoti sprendimo. Vienintelis neigiamas dalykas, kurį tuomet prisiminiau, yra kalėjimai, ir kaip juose priverstinai nutraukiamas laisvėje taikytas gydymas. Žmonės dėl to ir į kilpą galvą bando kišti. Tik vyliausi, kad gaunant gydymą į kalėjimą grįžti nebereikės.

Dėl gydymo... Galima eiti į psichologo konsultacijas, bet ar gali kalbėtis, kai pareigūnas už nugaros stovi?

– Ar įkalinimo įstaigoje dalyvavote kokioje nors priklausomybės gydymo programoje?

– Kad aš ten ir įgijau priklausomybę [juokiasi, – M. D.]. Anksčiau adatų bijojau, o ten pirmą kartą pabandžiau. Patiko. Išėjęs į laisvę ėmiau vartoti ir per metus viską „sukišau“ į narkotikus. Tada prasidėjo vagystės ir vėl buvau grąžintas į pataisos namus, kuriuose tąkart dar užsikrėčiau ir ŽIV. O dėl gydymo... Galima eiti į psichologo konsultacijas, bet ar gali kalbėtis, kai pareigūnas už nugaros stovi?

– Manote, kad ŽIV užsikrėtėte įkalinimo įstaigoje?

– Nemanau, o žinau. Iki tol visada būdavau atsargus, retai kada švirkšdavausi rizikingai, jei nutikdavo, visada stebėdavau, ar nėra simptomų, profilaktiškai tirdavausi. Bet Alytuje [Alytaus pataisos namuose, – M. D.] kasmet nustatoma daugybė naujų atvejų. Atvykus į įkalinimo įstaigą atliekamas ŽIV tyrimas, kuris mano atveju buvo neigiamas. Išvykstant testuoti nebenorėjo, sakė, išeisiu į laisvę ir pasitikrinsiu. Taip ir padariau, iškart nuėjau į „Demetrą“ [nevyriausybinė organizacija, atliekanti nemokamą greitąjį ŽIV ištyrimą, – M. D.] ir atsakymas jau buvo teigiamas. Manau, kad įkalinimo įstaigoje vien kartu su manimi užsikrėtė dar koks dvidešimt žmonių. Esu tikras, kad užkrėtęs asmuo savo ŽIV diagnozės tuo metu nežinojo.

„Demetroje“ siūlė ir psichologinę pagalbą, bet pats, kaip dabar atrodo, žinią priėmiau ramiai, gal todėl, kad anksčiau buvau sutikęs žmonių, kurie turi ŽIV, prisižiūri mitybą, sveikatą ir jiems viskas gerai. Prisimenu, kad visą laiką nervinausi, kaip pasakysiu mamai. Ilgainiui ir ji su žinia susitaikė. Aplinkiniai reagavo ramiai, tikrai nepradėjo vengti ar, pavyzdžiui, bijoti gerti arbatą iš to paties puodelio [juokiasi, – M. D.]. Ne ne, tokių dalykų man nepasitaikė.

– Informacijos jums netrūksta, į sveikatą žiūrite atsakingai. Ar taip buvo nuo pat gydymo pradžios? Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į gydymo programą, paslaugą teikiančius specialistus?

Kadangi labai greitai pasijautė pagerėjimas, buvau sugalvojęs gydymą net nutraukti, ėmiau skubinti procesus ir ... pamačiau, kad nieko gero.

– Iš pradžių aš nepasitikėjau. Pasitikėjimas medikamentu, konsultuojančiais specialistais atsirado palaipsniui. Dabar esu sąžiningas su savimi ir su socialine darbuotoja, stebiu savo savijautą, tariuosi, jei kas ne taip. Gydausi jau metus. Kadangi labai greitai pasijautė pagerėjimas, buvau sugalvojęs gydymą net nutraukti, ėmiau skubinti procesus ir ... pamačiau, kad nieko gero. Pasidariau išvadas, stabilizavausi ir dabar labiau įsiklausau į specialistų rekomendacijas. Gaunu medikamentą, pasikalbu su specialistais ir man tiek užtenka, kad gražiai gyvenčiau su drauge, eičiau į darbą, susitikčiau su broliais ir draugais, žodžiu, kad gyvenčiau normaliai. Ir kiti mano pažįstami žmonės, o tokių yra tikrai nemažai, nuosekliai gydosi farmakoterapijoje vaistiniais opiodais, yra sukūrę santykius, susiradę darbus. Anksčiau, sakė, gyvenime nedirbs. Dabar dirba! Susitinku, matau kaip gražiai, tvarkingai atrodo.

Taisosi ir sveikata: žymiai pagerėjo ŽIV rodikliai, sprendžiu hepatito C gydymo klausimą. Dėl ŽIV tikrinuosi kasmet, todėl skirtumą matau. Tada – farmakoterapija priklausomybei valdyti, vitaminai, geresnis maistas ir dabar jau gydytojai sako, kad tokio stipraus imuniteto kaip aš turiu, dažnas sveikas žmogus net neturi! ŽIV nustatė 2008, iki šiol gydymo antiretrovirusiniais vaistais dar nereikėjo. Hepatitas C kol kas irgi stipriai nepakenkė, bet nenoriu laukti, kol taip bus. Viskas klostosi geryn, todėl dabar jau galiu spręsti daugelį problemų.

Dabar pats kalbu, girdžiu ir nesuprantu – iš kur tie mitai apie priklausomybės gydymą vaistiniais opioidais, kad sveikatą sugadins? Kad vairuoti negalėsi? Dirbti nepavyks? Kas juos sugalvojo? Nereikia klausyti, reikia žiūrėti – žmonėms padeda, jų gyvenimus keičia. Ar tokių įrodymų nepakanka?

– Ačiū, Mindaugai, už pokalbį. Tikėkimės, kad Jūsų pavyzdys įkvėps ir kitus. Dar pasakykite atsisveikindamas, kokių turite ateities planų

Draugė nori vestuvių, o aš noriu vaikų! Pagal amžių man jau laikas. Reikia dar šiek tiek laiko, bet tikiu, kad viskas susiklostys gerai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min