Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 10d. 16:01

Jauna gydytoja Lina Grauslytė: „Lietuvoje paciento ligos istoriją rašai prokurorui – kad neprikibtų“

Viltis
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Ligoninėje

Gydytoja Lina Grauslytė prisipažino apie klaidos kultūrą medicinoje pirmą kartą išgirdusi rezidentūros studijose Didžiojoje Britanijoje. „Pasakysiu brutaliai. Lietuvoje buvau auginama paprastu principu: kai rašai ligos istoriją, rašai ją prokurorui. Rašai taip, kad niekas niekada neprisikabintų“, – konferencijoje Seime pirmadienį skaitydama pranešimą „Mano klaida. Ir jos vertinimo kultūra“ kalbėjo jauna gydytoja. Ji pasidalijo asmenine patirtimi, kaip po reikšmingos klaidos gelbėjant pacientą britą kolegų pirmiausia buvo ne linčiuojama, bet paklausta: „Kaip jautiesi?“

Kitaip nei Lietuvoje, klaidų atvejai Didžiojoje Britanijoje esą paviešinami bei aptariami ne siekiant pažeminti gydytoją ar sutrypti jo karjerą, bet sudaryti sąlygas pasimokyti kolegoms ir užkirsti kelią klaidos galimybei ateityje. Ir tai – ne skambūs žodžiai, o realybė, kurią L.Grauslytei teko patirti savo kailiu.

L.Grauslytė pažymėjo, kad, kalbant apie klaidos kultūrą, neišvengiamai žvilgsnis nukrypsta į aviacijos industriją. Esą būtent iš jos JAV ir Vakarų Europos medicina perėmė klaidos kultūros koncepciją, iki kurios Lietuva vis nepriauga.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vienas iš gausybės juodosios dėžės modelių
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vienas iš gausybės juodosios dėžės modelių

„Aviacijos industrijoje seniai aišku, kad nuslėpti klaidos nėra prasmės, nes ji kartosis. Todėl buvo prieitas sprendimas kiekvieną klaidą analizuoti, aptarti ir rasti sprendimą, kaip pašalinti jos pasikartojimo galimybę“, – pranešimą palyginimu pradėjo L.Grauslytė.

Sprendimas lemia mirtį ar gyvenimą

Jaunos gydytojos profesinis kelias susiklostė taip, kad didžiąją dalį rezidentūros ji atliko Didžiojoje Britanijoje.

„Žinia, į anesteziologiją, reanimatologiją nestoja labai ramūs, kuklūs ir nedrąsūs žmonės. Tai yra specialybė, kur tavo sprendimas gali nulemti žmogaus mirtį arba gyvenimą“, – kalbėjo L.Grauslytė ir leido suprasti, kad ji – racionalus, o ne emocijų žmogus.

Didžiojoje Britanijoje studijuojant rezidentūrą lietuvė pajuto tam tikrų profesinių žinių stoką, todėl knygas pirko ne vienetais, o dešimtimis: „Tačiau rankomis dirbti galėjau ir procedūras atlikdavau net geriau nei vietos rezidentai.“

Supratau: jei stovėsiu ir nieko nedarysiu, tas žmogus mirs.

Ėjo trečias ar ketvirtas L.Grauslytės studijų svetur mėnuo. Jos budėjimo metu į reanimacijos skyrių buvo atvežtas iš pažiūros visiškai standartinis pacientas britas: nutukęs, rūkantis, turintis galybę gretutinių patologijų, kurios nebuvo gerai prižiūrimos.

„Pacientas atvyko gilioje krizėje, su ryškiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, todėl greitai jį įvedėme į komą. Mūsų specialybė intervencinė, vedame kateterius į širdį ir kitur, kur tik galima įvesti. Į paciento kvėpavimo takus įvedėme vamzdelį, kad kvėpuotų per aparatą. Tačiau jis išliko šoko būklės, nepakankamai dirbo jo širdis, buvo nepakankamas kraujo spaudimas, kad išliktų gyvi visi organai. Tai buvo priešmirtinė būklė. Supratau: jei stovėsiu ir nieko nedarysiu, tas žmogus mirs“, – prisiminimais dalijosi L.Grauslytė.

Pamainą baigė ramia širdimi

Kritinė paciento būklė jaunos gydytojos negąsdino.

„Streso tokios situacijos nebekėlė, nes tai buvo mano kasdienybė. Suvaldyti situaciją reikėjo vadinamosios centrinės prieigos: didžiulis kateteris įvedamas per vieną didžiųjų venų ir nueina iki širdies. Tada galima tiekti medikamentus, kad būtų užtikrintas širdies darbas, tinkamas kraujo spaudimas visiems organams išlaikyti gyviems“, – paaiškino L.Grauslytė.

Tai nėra reta procedūra: „Atliekame jų krūvas pirmaisiais rezidentūros metais, o aš dar ir iki rezidentūros, nes tikslingai ėjau į šią specialybę.“

Konferencijos klausytojams L.Grauslytė paaiškino: kateteris vedamas per poraktikaulinę arba stambiąją kaklo veną. Kateteris yra echoskopo kontrolėje, kitaip sakant, gydytojas mato, kur duria. Tai – sąlyginai saugi procedūra.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palata
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palata

„Po jos atlieki krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, pasižiūri, kur yra kateteris, ar viskas gerai. Ir štai – vienas du trys – kateteris vietoje, pacientui skiriu visus būtinus vaistus, antibiotikus, taip pat ir tuos, kurie sutraukia kraujagysles. Kadangi pacientas nebuvo visiškai mano reanimacijos skyriaus profilio, pervežiau jį į šalia esančią kitą reanimaciją“, – įvykių seką atkūrė L.Grauslytė.

Baigėsi jos pusės paros budėjimas. Ramia širdimi gydytoja išėjo namo – išgelbėta dar viena gyvybė.

Klausimas, kurio nesinori išgirsti

Ligoninėje kiekvienas rytas prasidėdavo nuo pacientų perdavimo: visi naktiniai ir dieniniai intensyvios terapijos sektorių darbuotojai susėda ir kitai pamainai perleidžia pacientus.

„Aptarimo metu nieko neįvyko, bet po jo prie manęs priėjo intensyvios terapijos skyriuje dirbęs rezidentas ir ištarė žodžius, kuriuos bijo išgirsti kiekvienas kurį laiką medicinoje padirbęs medikas. Jis žiūri į mane ir sako: „Pameni pacientą, kur atvežei vakar?“ – pokalbį perpasakojo L.Grauslytė.

Jos vidų lyg elektra trenkė: kolegos klausimas nieko gera nežadėjo: „Niekas juk nesako: „Pameni? Tai jam gerai baigėsi.“ Jei klausia, vadinasi, kažkas blogai.“

Niekas juk nesako: „Pameni? Tai jam gerai baigėsi.“ Jei klausia, vadinasi, kažkas blogai.

Kolega L.Grauslytei paaiškino, kad buvo kilę sunkumų pacientui paimant kraują, todėl kraujo mėginys buvo paimtas iš kateterio, kurį L.Grauslytė, kaip manė, įvedė į širdį.

Tačiau atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kraujas yra arterinis. Kad įsitikintų, gydytojai prijungė elektrinį daviklį, kuris parodo kraujo tėkmės pobūdį – iš tikrųjų arterinis.

„Šalia venos, per kurią vedu kateterį į širdį, eina kita kraujagyslė – miego arterija. Arterija, kuri suteikia kraujotaką smegenims. Vadinasi, aš ne tik ten įvedžiau kateterį, bet dar ir paleidau visus vaistus. Galimos dvi išeitys: geriausiu atveju aš padariau maždaug piršto storio pažeidimą vienoje stambiausių arterijų ir tam žmogui reikės gyvybei grėsmingos operacijos, kad tai būtų sutvarkyta. Blogiausiu atveju dėl paskirtų vaistų aš jam sukėliau globalų vienos smegenų pusės insultą, po kurio jis numirs“, – situaciją nušvietė L.Grauslytė.

„Plakit rimbais mane stipriau!“

Galima sakyti, kad prieš L.Grauslytės akis prabėgo gyvenimas: šmėstelėjo mintis ir apie deportaciją, ir apie šuniui ant uodegos nuėjusius dešimt mokymosi metų, mat perspektyvoje teks dirbti prekybos centro kasoje.

„Po pokalbio su kolega rezidentu man teko susėsti pasikalbėti su visais intensyvios terapijos konsultantais. Lietuviška prigimtis kuždėjo: „Dabar jau bus – plakit rimbais mane stipriau!“ O jie klausia: „Lina, kaip tu jautiesi?“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Intensyviosios terapijos skyriuje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Intensyviosios terapijos skyriuje

Įsijungė lietuviško anesteziologo reanimatologo mentalitetas: jausmai tik skystablauzdžiams, tiems, kurie stoja į kitas rezidentūras. Kokie dar jausmai!“ – stebėjosi lietuvė.

Matyt, dėl požiūrių skirtumo pokalbį su konsultantais L.Grauslytė vadina nevykusiu – nerado kontakto.

„Trečias žingsnis: turėjau iš komos pažadinti pacientą ir pažiūrėti, kokio dydžio insultą jam sukėliau, kiek galūnių valdys ir pan. Turėjau prieiti, savo ranka sustabdyti vaistus ir stovėti, laukti, kol jis pabus.

Nebuvo galimybės sakyti, kad įvyko komplikacija ir kažkas nutiko. Ne. Turėjau pasakyti: „Aš sukėliau pavojų, jūsų artimasis galėjo dėl to žūti.“

Ketvirtas žingsnis: paskambinti to žmogaus šeimai, paprašyti atvykti į ligoninę, susėsti ir pasakyti, kas nutiko. Ir čia nebuvo galimybės sakyti, kad įvyko komplikacija ir kažkas nutiko. Ne. Turėjau pasakyti: „Aš padariau klaidą, sukėliau pavojų, jūsų artimasis galėjo dėl to žūti“, – kalbėjo L.Grauslytė.

Surado sprendimą – ir pirmyn

Kalbą su paciento artimaisiais jauna gydytoja mintyse prasuko daugybę kartų. Tiesa ta, kad susėdus akis į akį galvoje buvo visiškai tuščia: „Nežinojau, nuo ko pradėti. Svarbiausia buvo neapsiverkti.“

Artimųjų reakcija L.Grauslytei buvo netikėta. Jie atidžiai viską išklausė ir suprato, kad dabar reikia laukti, kas bus toliau.

„Tada įvyko antras pokalbis su konsultantais, kurie klausė, ne kaip jaučiuosi, o ką kitą kartą darysiu kitaip, kad daugiau tokios klaidos nepakartotų. Pasikalbėjome gana ilgai, aptarėme daugybę sprendimo būdų, kaip būtų galima to išvengti. Man atliekant tą pačią procedūrą kitą kartą, buvo rekomenduota, kad šalia manęs kas nors stovėtų – ne dėl to, kad manimi nepasitikima, o kad pati labiau savimi pasitikėčiau“, – pabrėžė L.Grauslytė.

Centrinės venos punktuojamos pagal tam tikrą žingsnių seką. Po lietuvės klaidos protokolas buvo papildytas papildomais žingsniais: „Reanimacijose kas keturi mėnesiai rotuoja vyresnieji internai, kurie irgi atlieka procedūras. Prieš kiekvieną rotaciją jie gauna mokymus, į juos buvo įtrauktas naujas punktas, kaip įvesti kateterį saugiai. Maža to, man teko garbė apmokyti pirmą internų užėjimą.“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Didžiosios Britanijos vėliava
AFP/„Scanpix“ nuotr./Didžiosios Britanijos vėliava

L.Grauslytės klaida, neminint nei jos pavardės, nei paciento duomenų, buvo aptarta viešame visos ligoninės susitikime.

„Kad būtų žinoma, kad taip gali nutikti. Man daugiau niekada apie tai nebuvo priminta, nebuvo badoma pirštais, o po trijų ar keturių mėnesių mane paaukštino, pradėjau dirbti su baigusiais gydytojais vienoje rotacijoje. Logika tokia: įvyko klaida, aptarėme, suradome sprendimų, kad nepasikartotų, ir judame pirmyn. Niekada mano klaida nekėlė klausimų dėl mano kompetencijos“, – džiaugėsi L.Grauslytė.

„Tai su manimi išlieka, bet išgyvensiu“

L.Grauslytė leido suprasti, kad tąsyk jos klaida pacientui nebuvo lemtinga.

Tačiau ji nenutylėjo, kad būnant pirmų metų rezidente Lietuvoje dėl jos klaidos intensyvioje terapijoje žuvo žmogus.

„Tiesiogiai: padariau – ir numirė. Mirtis buvo labai dramatiška, žmogų gaivinome valandą, net lubos buvo aptaškytos krauju. Aš tai prisimenu, tai su manimi išlieka, bet aš išgyvensiu, nes tai – mano specialybė. Bet su tuo turi gyventi ir to paciento žmona, kuri su trimis vaikais laukė už durų. Todėl labai svarbu, kad ateitų supratimas, kad klaidos kultūra – tai ne dar vienas patogumo įvedimas medikui, kad mes galėtume išsikalbėti ar save apsaugoti. Medikai yra žmonės ir jie klysta.

Kurkime sistemą, kuri mus apsaugotų nuo banalių kartais nuovargio, kartais streso lemtų klaidų.

Visi esame toje pačioje valtyje, visi esame žmonės ir visi anksčiau ar vėliau tapsime pacientais. Visi gulsimės ant operacinio stalo ar sėdėsime už tų durų, už kurių galbūt dirba pirmų metų rezidentė Grauslytė, kuri gal pirmą kartą atėjo į budėjimą intensyvioje terapijoje.

Bet svarbiausia, kad, jei ji padarys klaidą, žinosime, kad sistema turės tokius saugiklius, kurie užtikrins, kad ta klaida nesikartotų. Kurkime sistemą, kuri mus apsaugotų nuo banalių kartais nuovargio, kartais streso lemtų klaidų“, – pranešimą užbaigė L.Grauslytė.

Nepripažįsta net po teismų

Atviro ir nuoširdaus jaunos gydytojos pranešimo klausęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pažymėjo, kad trečiadienį Seimo Sveikatos reikalų komitete bus svarstomas žalos be kaltės modelis, kuris turėtų skatinti pacientų ir medikų abipusį supratimą bei pasitikėjimą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurelijus Veryga
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurelijus Veryga

„Turime istorinę galimybę po daugybės šnekų sudaryti realias galimybes atsirasti tam, kas veikia Didžiojoje Britanijoje. Vienas Seimo narys sakė: „Toks įstatymas sudarys sąlygas medikams nebaudžiamiems nugydyti pacientus.“ Tačiau aš noriu priminti, kad medicina yra ne vienintelė sritis, kur klaida kainuoja žmogaus gyvybę. Tokių sričių daugybė: inžinerija, pastatų statyba, mašinų konstravimas. Bet ten niekas neturi keistos nuostatos, kad yra tikslinis noras pribaigti“, – lygino A.Veryga.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorė Nora Ribokienė išreiškė nuomonę, kad viena priežasčių, kodėl klaidos kultūros Lietuvoje vis dar nėra, yra skylėti teisės aktai, kurie neleidžia medikui suklysti, užkraunantys jam atsakomybę už bet kokią klaidą.

Asmeninio albumo nuotr./Nora Ribokienė
Asmeninio albumo nuotr./Nora Ribokienė

Be to, iš darbo praktikos N.Ribokienė pastebėjo, kad kol kas Lietuvoje labai nedaug brandžių gydymo įstaigų su vakarietiškai mąstančiais vadovais, kurie geba pripažinti akivaizdžias klaidas.

„Mažai tų, kurie gali pasakyti: „Taip, mes jas padarėme, padėkite mums kartu ištaisyti situaciją.“ Vilniaus mieste turime didžiulę ligoninę, kuri istoriškai per ilgą laiką nepripažino nė vienos savo klaidos. Net tada, kai visi teisminiai procesai baigiasi jos nenaudai, ji vis tiek nepripažįsta klaidų. Tai kaip aš, medikė, dirbdama tokioje įstaigoje ir žinodama vadovybės požiūrį, galėsiu pripažinti klydusi, net jei modelis bus priimtas?“ – retoriškai klausė N.Ribokienė.

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie 15min