4-ių valandų trukmės mokymai – 2016-2019-ųjų metų Vilniaus miesto savivaldybės savižudybių prevencijos programos dalis. Mokymus organizuoja Vilniaus visuomenės sveikatos biuras. Akivaizdu, kad poreikis šiems mokymams yra: į pirmąsias dešimt grupių netilpo visi norintys. Pirmenybė skiriama tiems, kurie su nusižudyti ketinančiais potencialiai susiduria savo darbe: policininkams, ugniagesiams, socialiniams darbuotojams, gydytojams, slaugytojams, švietimo darbuotojams.
Mokymus baigęs Karolis Sakalauskas teigė, jog nors kursas buvo įdomus, ugniagesiams vargu ar yra galimybės pritaikyti šias žinias darbo metu. Jų darbe pasitaikančios situacijos yra kitokios ir tam reikia specializuotų žinių, apimančių tiek fizinės, tiek psichologinės pagalbos įgūdžius.
„Mums, ugniagesiams tai nėra labai aktualūs kursai. Kaip bebūtų skaudu, mes dažniausiai atvykstame arba į „karštą“ įvykį, arba jau po nusižudymo fakto. Vien aš kaip ugniagesys-naras iš upės jau esu ištraukęs dvi moteris. Žinoma, susiduriame su ketinančiais nusižudyti, kai jie grasina nušokti nuo tilto arba nuo stogo, sėdi ant balkono ar tilto atbrailos. Jei atvyktume pirmieji, galėtume bandyti užmegzti kontaktą, tačiau dažniausiai vietoje jau būna ir policijos pareigūnai, ir medikai“, – apie savo darbo specifiką pasakojo K. Sakalaukas.
Tokiais atvejais pareigūnai retai gali skirti laiko pokalbiams – be to, tai būtų pernelyg pavojinga. K. Sakalauskas ne kartą stebėjo, kaip ugniagesys tiesiog tyliai prieina iš nugaros ir įsitraukia žmogų atgal į butą, arba toliau nuo stogo krašto. Psichologinė pagalba žmogui suteikiama jau po to, kai pavyksta jį išgelbėti.
„Tai suprantama, ugniagesių poreikiai yra kitokie, gana specializuoti. Jie susiduria su savižudybe tuo metu, kai žmogus imasi veiksmų. Šie trumpieji mokymai yra labiausiai pritaikyti tiems žmonėms, kurie gali pastebėti savižudybės riziką, kai ji dar nėra tokia aukšta ir padėti žmogui surasti tolimesnę pagalbą,“ – kalbėjo Visuomenės sveikatos biuro vadovė Gražina Sidorovienė Ji pabrėžė, kad tokios žinios reikalingos bet kuriam žmogui, nes kiekvienas gali sutikti apie savižudybę galvojantį žmogų įvairiomis aplinkybėmis, o tam tikrų profesijų darbuotojai – dažniau nei kiti.
„Manau, kad šie kursai aktualiausi pedagogams, didelių įmonių personalo specialistams ir vadovams. Jie tikrai gali laiku atpažinti tuos nelaimingus žmones, kurie galvoja apie savižudybę“, – svarstė K. Sakalauskas.
Savižudybės priežastis mums gali atrodyti nerimta, tačiau reaguoti visada reikia rimtai
„Įdomu, ko tikisi tie, kurie stovi ant tilto ir grasina nusižudyti? Dėmesio? Užuojautos? Nes tokie dažniausiai nesižudo. Per visą savo karjerą, kiek dirbu, nė vienas garsiai rėkęs, kad nusižudys, prie manęs nenušoko. Užtat vien per sausio mėnesį buvo du tyliai nušokę nuo tilto: vyras nušoko ant ledo, o moteris paliko drabužius krante ir nusiskandino. Tie, kurie rėkauja, kad žudysis, dažniausiai paprašo iš policininkų cigaretės ir dėsto, kaip išsiskyrė su mergina. Dabar jau žudysis, nes negali pakelti to skausmo – juk draugavo visą mėnesį“,– šypteli K. Sakalauskas.
„Gali atrodyti, kad kai kurie galvojantys apie savižudybę žmonės tik grasina arba tikrai apsisprendęs nusižudyti žmogus tylės ir tai padarys paslapčia. Tai nėra tiesa. Savižudybės pavojus yra visais atvejais ir į kiekvieną situaciją aplinkiniai turi reaguoti rimtai, nes tai gyvybės ar mirties klausimas. Be to, beveik visuomet žmogus bando prašyti pagalbos – tiesiai arba netiesiogiai, sunkiau atpažįstamais būdais. Mūsų atsakomybė yra tuos kvietimus padėti pastebėti ir į juos sureaguoti, – kalbėjo safeTALK mokymų lektorė Giedrė Putelytė. – Be to, mums gali atrodyti, kad priežastis žudytis yra visai nerimta. Tačiau tai labai subjektyvu. Tam žmogui tai yra taip svarbu ir taip skaudu, jog jis pradeda svarstyti apie savižudybę“.
Prarado draugą, kuris, rodos, turėjo viską
Pats ugniagesys su savižudybe yra susidūręs asmeniškai: iš gyvenimo pasitraukė vienas geriausių jo draugų. Po šio įvykio K. Sakalausko galvoje liko daugybė klaustukų.
„Mano draugui nieko netrūko – buvo materialiai apsirūpinęs, turėjo šeimą ir vaiką... Iki šios dienos nerandu atsakymo, kodėl jis taip pasielgė – mokymai, deja, nepateikė atsakymo, nes bendraudamas su juo nemačiau nė vieno iš požymių, kuriuos šiandien aptarėme. Jokių užuominų, bendraujant kasdien ir telefonu, ir žinutėmis, kad jam kažkas negerai, kad jam nusibodo, norisi viską užbaigti. Kita vertus, mokymuose kalbėjome, kad yra nedidelė dalis spontaniškų savižudžių, kurie priima tokį sprendimą netikėtai, tiesiog kažkam nepasisekus – šast, ir nusižudo. Galbūt ir mano draugas pasielgė taip spontaniškai, galbūt jam tiesiog buvo viena nesėkminga diena?“, – svarstė K.Sakalauskas.
Pasak G.Putelytės, kartais iš išorės žvelgiant atrodo, jog žmogaus gyvenimo situacija yra gera, jis galėtų džiaugtis gyvenimu. Tačiau sudėtinga įvertinti, kas vyksta žmogaus viduje, kai kurie žmonės savo sunkumus yra linkę slėpti, nes mano kad privalo su jais susitvarkyti vieni. „Šioje vietoje labai norėčiau paraginti kreiptis pagalbos, kai yra sunku. Neprivalome visuomet būti stiprūs ir visuomet su savo sunkumais susidoroti patys. Prašyti pagalbos yra normalu, tai protingas sprendimas, kai užgriūva per daug dalykų,“ – pabrėžė pašnekovė.
Šiandien ugniagesys pastebi, kad spontaniškų savižudžių padaugėja po pašalpų mokėjimo dienos – žmonės vartoja alkoholį ir nusižudyti nusprendžia apsvaigę. Alkoholis išties gali susilpninti žmogaus savikontrolę ir jis daug lengviau pasiduoda impulsams, tad tai yra didinanti riziką aplinkybė.
Siūlo padėti ir nepažįstamiems
Išgirdęs iš draugo ar pažįstamo frazę: „Man viskas nusibodo, viskas blogai“, K.Sakalauskas visuomet pasiūlo pasikalbėti. O po šių mokymų savo pagalbą jis siūlo ir visiškai nepažįstamiems žmonėms.
„Šiandien sužinojau, kad paklausti reikia tiesiai šviesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“. Jau esu to paklausęs. Man visuomet labai gaila žmonių, kuriems kažkas nesiseka, kurie skursta, vargsta. Tad jei tik galėčiau, padėčiau ne tik pažįstamiems, bet ir svetimiems – galite man skambinti ir pasistengsiu padėti, palydėsiu pas specialistus, kurie suteiks tolimesnę pagalbą“, – sakė K.Sakalauskas.
Tačiau jo nuomone, pastebėti ketinantį nusižudyti galbūt netgi lengviau, nei pasiekti, kad tas žmogus – ypač jei jis jums nepažįstamas – priimtų siūlomą pagalbą. Kartais žmonės išsigąsta, ypač kai nežino, kas jo laukia, kokia tai bus pagalba, ar neįvyks kažkas, ko jis nenorėtų, pastebi G.Putelytė. Baimes išsklaidyti padeda paaiškinimas, pas ką žmogų nukreipiate, informacijos apie įvairias pagalbos galimybes suteikimas, galimybė pasirinkti priimtiną pagalbos būdą.
Jis taip pat pridūrė, kad kursai būtų ypač naudingi paauglių tėvams – jie leidžia geriau suprasti, ką vaikas jaučia, kokios mintys gali suktis jo galvoje.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
