Mindaugas Stankūnas. Koronavirusas: „Labas, Afrika. Aš ateinu!“

Neabejoju, kad daugelio iš Jūsų pokalbiai šeimos rate ar su bičiuliais telefonu nukrypsta į koronovirusą ir šią pandemiją. Kalbame apie Lietuvą. Kartais liūdime dėl Italijos ar Ispanijos. Stebime Junginėje Karalystėje ar JAV kylantį COVID-17 cunamį. Tačiau tikriausiai nedaugelis iš mūsų pagalvoja apie Afriką. O būtent šis žemynas nuo pandemijos pradžios tapo visuomenės sveikatos specialistų dėmesio centru. Tad šiame savo įraše norėčiau pasidalinti mintimis, kodėl Afrika šioje pandemijoje tokia svarbi.

Visi mes žinome Afriką. Tačiau, vis dar daugeliui tai yra „juodasis“ žemynas visomis šio žodžio reikšmėmis. Pabandykite greitai išvardinti 10 Afrikos valstybių. Na ir kaip sekėsi? Na tokių (tarptautiniu lygiu pripažintų) valstybių yra 54, kurios yra labai skirtingos. Nuo šiaurėje esančių musulmoniškų arabų iki „juodosios“ subsacharinių krikščioniškų šalių. Nuo Centrinės Afrikos Respublikos, kuri yra pati vargingiausia pasaulio šalis pagal BVP (PPP) dalį vienam gyventojui, iki turistų mėgstamų Seišelių salų, kurios pagal šį rodiklį net lenkia Latviją, Graikiją, Rusiją ir kitas Europos valstybes (žr. diagramą). Praktiškai visos šios valstybės iki XX a. vidurio buvo Europos didžiųjų valstybių kolonijos. Kolonistai kurdami protektoratus labai daug dėmesio nekreipė į tose teritorijose gyvavusias vietines karalystes ar gentis.

Tokiu būdu viename protektorate būdavo „sugrūdamos“ skirtingos (ir dažnai nesutariančios) karalystės, tautos, klanai ir pan. Prasidėjęs Afrikos laisvėjimas sukūrė valstybes kolonijiniu pagrindu, o ne tautiniu ar tradiciniu. Tas dažnai virsta šalies viduje vykstančiais kruvinais konfliktais, kurių pats žinomiausias yra 1994 m. Ruandos genocidas, kai hutai išžudė apie 1 mln. tutsių. Ir tai tikrai ne pavienis atvejis. Kai kurios šalys yra radusios gana sėkmingus sprendimus, kaip, pavyzdžiui, Uganda. Šios Afrikos šalies centrinė valdžia Konstitucijoje suteikė tam tikras galias iki britų kolonijinio laikotarpio egzistavusioms monarchijoms. Tad šiuo metu Ugandoje, kuri yra parlamentinė respublika, yra ir keturi teisėti Bunjoro, Bugandos, Toro ir Busogos karalysčių karaliai (omukamos), kuriuos centrinė šalies valdžia labai gerbia [1].

Panašus modelis yra pritaikomas ir kitose Afrikos šalyse, pvz.: Bostvana, Gana ir pan. Kai kuriose Afrikos šalyse, dėl „per didelio vietinio entuziazmo“ buvo tiesiog sugriautos ištisos šalys, kurių pasekmes jaučiamos ir šiandien. Pasigooglinkite apie Žaną Bedelį Bokasą (atsiprašau Imperatorių Bokasa I) ir Centrinę Afrikos Imperiją. Jo 1976 m. „karūnacijos vakarėlio“ sąskaitas šalis apmoka iki šiol. Kitas tokio „entuziazmo“ pavyzdys galėtų būti Zimbabvė. Ji iki 1980 m. ji vadinosi Rodezija ir sakyčiau buvo vienas iš ekonomiškai stipriausių Afrikos regionų. Tačiau per 20 metų Roberto Mugabės vadovavimą šalis tiek „nusivarė“, kad patyrė didžiausią XXI a. hiperinfliaciją (ar matėt Zimbabvės 100 000 000 000 000 dolerių banknotą?) ir 2008 m. choleros epidemiją [2]. 2017 m. R.Mugabė buvo nuverstas nuo valdžios.

O kaip su sveikatos priežiūros sistema? Čia jokio stebuklo nepasakysiu, Jūsų galite patys pažiūrėti pridedamoje skaidruolėje, kokios išlaidos sveikatos priežiūrai tenka atskirose Afrikos valstybėse [3]. Raudonas stulpelis yra Lietuva, kad tiesiog galėtume palyginti. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad tai 2016 m. Naujesnių duomenų daugelio Afrikos šalių tiesiog nepateikia.

Labai aiškiai matome, kad beveik 2/3 visų šio regiono valstybių sveikatos sistemai gali skirti ne daugiau nei 100 dolerių vienam asmeniui per metus. Daugiau apie sveikatos priežiūros finansavimą galite paskaityti šiame straipsnyje [4]. 2018 m. Lancet‘e buvo publikuotas straipsnis, kuriame buvo įvertinta visų pasaulio šalių sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir prieinamumas [5]. Lietuvai buvo skirta 45 vieta iš 180 valstybių.

Pabandykit atspėti, kurios šalys atsidūrė sąrašo gale? Jei nenorite skaityti šio straipsnio, tai žvilgtelėkit į pridedamą pasaulio žemėlapį su apibendrintu indeksu. Na ir aišku, kad viena iš opiausių Afrikos sveikatos sistemos iššūkių yra sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių trūkumas. Pavyzdžiui, Malavyje iš viso yra 588 gydytojai, o šalyje gyvena per 17 mln. gyventojų [6] (yra diskutuojama dėl šio skaičiaus). Pavyzdžiui, Lietuvoje yra 13 680 gydytojų [7]. Plačiau nesiplėsiu, bet labai rekomenduoju paskaityti ir šį puikų Pasaulio ekonomikos forumo straipsnį apie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą Afrikoje [8].

Taigi į tokį žemyną ateina koronavirusas. Pirmasis atvejis buvo nustatytas vasario 14 d. Egipte [9]. t.y. dviem savaitėmis anksčiau už Lietuvą. Šiuo metu (balandžio 4 d.) daugiausia atvejų yra diagnozuota Pietų Afrikos Respublikoje (1505), Alžyre (1171), Egipte (985), Maroke (844) ir Kamerūne (509) [10]. Tačiau, jei mes Lietuvoje spėliojame, kiek čia realiai tų užsikrėtusiųjų galėtų būti, tai Afrikoje net neverta spėlioti. Dar vasario pradžioje tik 2 Afrikos šalys turėjo galimybes testuoti nuo Covid-19 [11]. Šiuo metu šios galimybės yra išaugusios dėka mobiliųjų testavimo komandų [12].

Nors pasigirsta minčių, kad Afrikai COVID-19 negresia, nes esą nėra intensyvaus susisiekimo su Kinija, Europa ar JAV. Tačiau tai ne priežastis nusiraminti, nes virusas jau ten ir jis jau plinta nuo žmogaus kitam žmogui [13]. O užkrato plitimo kontroliavimo galimybės yra minimalios. Kad pavyzdžiui ir muilo bei tekančio vandens trūkumas. Taip pat pasigirsta, kad Afrikos gyventojai yra jaunesni nei europiečiai ir jie lengviau visą tai perneš. Tačiau tai tik viena medalio pusė. COVID-19 infekcijos eigą nulemia ne tik amžius, bet ir gretutinės ligos, kaip cukrinis diabetas ar hipertenzija. O jomis Afrikoje taip pat sergama [14]. O grįžtant nuo to ko pradėjome, sveikatos sistemos pajėgumai nėra net palyginami su Kinijos, Italijos, Ispanijos ar net Lietuvos.

Kova su koronavirusu Egipte

Šiuo savo postu nesiekiau labai išsamiai apžvelgti COVID-19 grėsmę Afrikai. Tik norėjau pasidalinti keliomis mintimis, kodėl į tą žemyną turėtų laikas nuo laiko nukrypti Jūsų akys. Galite sakyti, kad Afrika toli ir man mažai rūpi, kas ten bus. Tai būtų labai trumparegiška. Čia panašiai, kaip sėdint vienoje valtyje džiaugtis, kad prie Jūsų kojų nėra skylės ir nekreipti dėmesio, kad pas Jūsų bendrakeleivį pro plyšį sunkiasi vanduo.