Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 8d. 18:59

Psichosocialinę negalią turintis Ruslanas dirba, kuria ir ruošiasi parodai: trūksta tik šeimos

_DSC9358 Atvirumo galia
Agnės Liubertaitės nuotr./Psichosocialinę negalią turintis Ruslanas

„Kai kurie dažnai bando neįgaliuosius apgauti, sako: einam, paimsim tavo pasą, aš tau duosiu pinigų, o tu paimk paskolą. Pridaro nesąmonių, galvoja, kad patikėsiu“, – pasakoja psichosocialinę negalią turintis Ruslanas Šerkšnys. Vyras tikina, kad vienintelė kliūtis, kurią iki šiol jam sudarė negalia, yra per ilgus gydymo metus nesukurta šeima, tačiau dėl to jis tikrai nesijaučia vienišas.

53-ejų Ruslano diena paprastai būna kruopščiai suplanuota: ryte – repeticijos būsimiems kino filmams, laisvu laiku – darbas statybose, galiausiai – piešimas.

„Dažniausiai ryte išvažiuoju, o labai vėlai vakare grįžtu“, – pasakoja kelis dešimtmečius negalią turintis vyras.

Savarankiško gyvenimo namuose „Savi namai“ Vilniuje Ruslanas gyvena jau šešerius metus – nuo pat jų įsikūrimo pradžios. Prieš tai vyras gyveno viename iš Ukmergės pensionatų, tačiau tikina, kad dabar jo gyvenimas kur kas geresnis ir sveikesnis.

„Čia gyventi žymiai geriau, nes manęs jau niekas nevaržo, o pensionate viskas buvo labiau sugriežtinta. Tačiau ten mane labai stipriai gydė, todėl dabar, gyvendamas Savarankiško gyvenimo namuose, jaučiuosi žymiai geriau, galiu ir dirbti“, – aiškina Ruslanas.

Psichosocialinę negalią turintis vyras ne tik sėkmingai dirba, bet ir gali pasigirti keliais talentais – jis yra aktorius, dailininkas, muzikantas, skulptorius. Viena iš jo skulptūrų puošia ir Savarankiško gyvenimo namų kiemą. Vyras ne tik pats savo malonumui piešia, muzikuoja ir vaidina, bet savo patirtimi dalinasi ir su kitais žmonėmis – vasarą dirba Lietuvos skautų stovyklose, ten savanoriauja kaip dailės ir muzikos mokytojas. Ruslanas filmuojasi keliose kino studijose, dirba su daile, parodomis, rašo poeziją, o šiuo metu ruošiasi jau ir autorinių darbų parodai.

,,Jai aktyviai ruošiuosi, o netrukus mano darbus galės pamatyti visi žmonės“ – sako Ruslanas.

Agnės Liubertaitės nuotr./Ruslanas prie savo rankų darbo skulptūros savarankiško gyvenimo namų kieme
Agnės Liubertaitės nuotr./Ruslanas prie savo rankų darbo skulptūros savarankiško gyvenimo namų kieme

Likimą lėmė kariuomenė

R.Šeršknys menininkas jau nuo vaikystės – iš pradžių jis mokėsi keliose meno mokyklose, vėliau Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje gilino dailės gabumus ir įgūdžius. Galiausiai jis persikėlė į Kauną, kur mokėsi keramikos, tačiau po trečio kurso jaunas vaikinas pateko į kariuomenę. Tada, pasak Ruslano, ir prasidėjo problemos.

„Sąlygos ten buvo tikrai nekokios: dėl nuolatinės sargybos nebeatskyriau dienos nuo nakties, nes budėdavom ir dieną, ir naktį. Pradėjo drebėti ir rankos, ir galva. Bet kariuomenėj tarnavau toliau.

Tuo metu buvo labai daug įtampos, Ukrainoje kartu su manimi tarnavę azijiečiai buvo labai pikti ir žiaurūs žmonės. Nebemiegodavau, todėl ta įtampa stipriai kirto per psichinę sveikatą“, – prisimena Ruslanas.

Pradėjo drebėti ir rankos, ir galva. Bet kariuomenėj tarnavau toliau.

Jis pasakoja, kad dar kariuomenėje jį keturiems mėnesiams paguldė į psichiatrijos ligoninę, tačiau vaistais ten vyro negydė – esą medikai liepė tik ilsėtis. Kadangi Ruslano tėvas prašęs, kad sūnus ištarnautų iki galo, iš ligoninės jis grįžo į kariuomenę. Dar kelis mėnesius tarnavo, tik laisvu laiku piešė ir atsidavė menui.

Vis dėlto po kelerių metų Ruslano tėvas pastebėjo, kad sūnui iš tiesų kažkas negerai – netrukus jį paguldė į ligoninę ir nustatė antrąją neįgalumo grupę.

„Sakė, kad dirbt jau nebegalėsiu. Bet aš visada dirbau su daile ir muzika, nes tam aš pajėgus, todėl viską tęsiau“, – kalba Ruslanas.

„Anksčiau bijojau savęs“

Daug artimųjų R.Šerkšnys neturi – likusi tik dukterėčia ir brolis, jau ketverius metus gyvenantis Didžiojoje Britanijoje. Tačiau vyras tikina vienišas tikrai nesijaučiantis – tuštumą užpildo draugai ir mylimos veiklos.

„Visi čia draugiškai gyvenam, vieni kitus palaikome. Kadangi esu šių bendruomeninių namų seniūnas, turiu visiems padėti, žiemos metu ir sniegą pavalau, ir patariu, pasakau, kaip nuvažiuoti kur nors. Būna šventės, tai organizuoju ir vedu šokius, diskotekas, gimtadienius. Pats pagroju akordeonu, darau sveikinimus“, – dėsto Ruslanas.

Savarankiško gyvenimo namuose kartu su juo šiuo metu gyvena dar 28 psichosocialinę negalią turintys žmonės. Ruslanas tikina, kad tokie namai visoje Lietuvoje yra itin svarbūs, nes čia gyvendamas neįgalusis nesijaučia izoliuotas nuo likusio pasaulio.

„Dauguma gyvenančių pensionatuose nori gyventi tokiuose namuose, bet ne visi tai gali. Būna, kad atsikrausto žmogus ir paskui grįžta atgal. Kad nori tokiuose namuose gyventi, asmenys nusprendžia patys“, – aiškina Ruslanas.

Vyras pripažįsta, kad negalia, kurios negalima pamatyti plika akimi, žmones vis dar sutrikdo, kai jie apie tai sužino, tačiau tai per daug nestebina. Pasak Ruslano, psichosocialinę negalią turinčių žmonių bijoti tikrai nereikia, nes pavojaus jie nekelia, o tiesiog pasižymi tam tikromis bendravimo su žmonėmis ypatybėmis.

123rf.com nuotr./Vienatvė
123rf.com nuotr./Vienatvė

„Aš pats buvau kaip zombis, pripumpuotas vaistų, vaikščiodavau stiklinėmis akimis. Dažnai autobusuose žmonės paklausdavo: kas tau yra, kuo tu sergi? Aišku, tada, kai buvau prigirdytas vaistų, ir pats savęs bijojau, bet dabar jaučiuosi tikrai gerai. Mes esame tokie patys, kaip ir kiti, tik galime „keistai“ elgtis santykiuose ar įvairiose situacijose.

Pavyzdžiui, viena moteris prieš pat parduotuvės uždarymą prisikrovė du pilnus krepšius maisto, bet turėjo tik dešimt eurų. Vieną pilną krepšį jai tiesiog reikėjo grąžinti. Nepaisant visko, tai yra labai savarankiški žmonės, nemažai jų ir dirba. Vien pas mus daugiau nei 30 procentų gyventojų yra dirbantys“, – kalba vyras.

Dažnai autobusuose žmonės paklausdavo: kas tau yra, kuo tu sergi?

Savarankiško gyvenimo namų gyventojai dirba pačius įvairiausius darbus: vieni yra salės darbuotojai parduotuvėse, kiti – valytojai ar sargai. Pasak pašnekovo, viena gyventoja dirba ir socialinės darbuotojos padėjėja, padeda slaugyti žmones. Dažniausiai, anot Ruslano, tokiuose namuose gyvena žmonės, kuriems nereikia intensyvios pagalbos, kurie yra savarankiški daugelyje sričių.

R.Šerkšnys tikina pats nepatariantis dirbti tiems, kurie iš tiesų blogai jaučiasi. „Viena panelė padirba tris keturias dienas ir vėl ieško kito darbo. Ten padirba savaitę – vėl ieško kito...“ – pasakojo jis.

Bandė ir apgauti, ir užpulti

Paklaustas, ar lietuviai yra tolerantiški negaliai, R.Šerkšnys pripažįsta, kad situacija dabar daug geresnė, nei buvo sovietmečiu. Dabar, pasak jo, žmonėms skiriamas kur kas didesnis rūpestis ir gydymo įstaigose, tačiau nuo piktadarių vis tiek ne visada pavyksta apsisaugoti. Ruslanas prisimena situacijų, kai jo negalia bandė pasinaudoti ir piktų kėslų turintys vietiniai gyventojai.

„Prieš Naujuosius metus buvau lauke, priėjo kažkoks jaunimas, norėjo sukelti peštynes. Labai išsigandau, bet gerai, kad pavyko pabėgti. Būdavo, kad ir piktai lenda, kiti palaikydavo mane narkomanu. Kai kurie ginčai vos ne iki muštynių prieidavo, o aš su visais stengiausi viską išspręsti draugiškai. Žmonės kartais patys provokuoja neįgaliuosius, patys priekabiauja, bet mes norime, kad tas dėmesys ir požiūris į mus būtų geresnis...

Kai kurie dažnai bando neįgaliuosius apgauti, sako: einam paimsim tavo pasą, aš tau duosiu pinigų, o tu paimk paskolą. Pridaro nesąmonių, galvoja, kad patikėsiu. Gal jie pastebėjo, kad aš turiu kažkokių sutrikimų, nežinau“, – karčias patirtis prisimena vyras.

123RF.com nuotr./Vyras
123RF.com nuotr./Vyras

R.Šerkšnys savo negalios kliūtimi nevadina, tačiau liūdesį jam kelia tai, jog per ilgus gydymo metus taip ir nepavyko sukurti šeimos. Prieš 20 metų jis kartą vedė, tačiau gyvenimo aplinkybės privertė su žmona išsiskirti. Dabar, pasak jo, vienintelė kliūtis yra ta, jog nepavyksta susirasti antrosios pusės.

„Bet vienišas nesijaučiu, turiu daug draugų inteligentų, ruošiuosi didelei parodai. Dirbu su įvairiais žmonėmis, visi mane toleruoja ir puikiai sutariame. Anksčiau nebūčiau galėjęs dirbti, dabar galiu. Tuo ir didžiuojuosi“, – šypsosi Ruslanas.

Psichikos sveikatos sunkumų patiria 1 iš 4 žmonių

Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė ir ekspertė Ugnė Grigaitė pastebi, jog Lietuvos visuomenei vis dar trūksta žinių ir bendro supratimo apie psichikos sveikatą ir jos sutrikimus. Tačiau, jos manymu, tai neturėtų kelti nuostabos.

„Apie šiuos dalykus beveik niekas nemoko nei mokyklose, nei universitetuose, nei viešojoje erdvėje. Žinoma, galime pasidžiaugti šiokia tokia pažanga, kad apskritai apie psichikos sveikatą mūsų visuomenėje kalbama vis daugiau ir garsiau, vyksta tam tikros iniciatyvos ir reformos politiniame lygmenyje, šioje srityje veikia nevyriausybinės organizacijos“, – kalba U.Grigaitė.

Apie šiuos dalykus beveik niekas nemoko nei mokyklose, nei universitetuose, nei viešojoje erdvėje.

Ekspertė pastebi, kad, nors situacija kiek ir gerėja, įvairūs neigiami mitai ir stereotipai, gaubiantys psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones, yra vis dar gajūs ir daro nemažą įtaką visuomenės požiūriui. Pavyzdžiui, visame pasaulyje vis dar egzistuoja nepagrįsta baimė, kad psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės yra pavojingi.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, bent 1 iš 4 žmonių per savo gyvenimą patiria vieną ar kitą psichikos sveikatos sutrikimą – tai gali būti depresija, nerimo ar potrauminio streso sutrikimai, psichozės. Pasak U.Grigaitės, tam įtaką daro ne tik biologiniai, bet ir socialiniai, ekonominiai, aplinkos, psichologiniai veiksniai, patirtos traumos ar sunkūs išgyvenimai.

„Dauguma žmonių, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, ne tik kad nėra pavojingi, bet statistiškai įrodyta, kad atvirkščiai – jie yra labiau pažeidžiami ir dažniau nei kiti tampa nusikaltimų aukomis“, – teigia ekspertė.

Asmeninio archyvo nuotr./Ugnė Grigaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Ugnė Grigaitė

U.Grigaitė svarsto, kad daug įtakos neigiamo požiūrio į psichikos sveikatos sutrikimus formavimui turi ir žiniasklaida, nušviesdama atvejus, kai tokie žmonės tampa pavojingi ar įvykdo kokią nors nusikalstamą veiką. Tada, pasak jos, visuomenė susidaro klaidingą nuomonę, neva visi asmenys, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, yra pavojingi.

„Juk niekas spaudoje nerašo apie tai, kad kas ketvirtas iš mūsų turi tokių sutrikimų ir nepaisant to puikiai funkcionuoja, pasiekia savo tikslų, sėkmingai dalyvauja visuomenės gyvenime ir turi puikią gyvenimo kokybę. Taip pat labai svarbu yra nepamišti konteksto – labai tikėtina, jog tais atvejais, kai neigiami incidentai įvyksta, tam asmeniui tiesiog laiku ir tinkamai nebuvo suteikta reikalinga pagalba“, – sako U.Grigaitė.

Ekspertė pastebi, kad dažnai žmonių paklausus, su kuo jiems asocijuojasi fizinė sveikata, šie mini tik pozityvius dalykus – sportą ar sveiką mitybą, tačiau uždavus analogišką klausimą apie psichikos sveikatą ji dažniau žmonėms asocijuojasi su sutrikimais ir negalia.

„Gera psichikos sveikata yra susijusi su bendru gerbūviu, kai individualus asmuo realizuoja save, susidoroja su kasdieniais gyvenimo rūpesčiais ir stresu, gali produktyviai ir efektyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, bendrauti, kurti ir puoselėti sveikus santykius su kitais“, – komentuoja Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė ir ekspertė U.Grigaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min