Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Amerikos mokslų ir menų akademijos prezidentas Jonathanas Fantonas: „Universitetas išlieka erdve, kur visi gali būti išgirsti“

Amerikos mokslų ir menų akademija – viena seniausių Jungtinių Valstijų mokslo bendruomenių. 1780 metais ją įkūrė vėliau antruoju JAV prezidentu tapęs Johnas Adamsas, Nepriklausomybės deklaraciją pasirašęs Johnas Hancockas, Jamesas Bowdoinas ir kiti to meto Amerikos intelektualai, kūrę iki šiol galiojančius teisinius ir moralinius JAV principus.
Jonathan Fanton
Jonathan Fanton / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Savo svarbą akademija išlaikė per visus istorinius sukrėtimus ir iki šiol vienija įtakingiausius mokslo, meno bei kitų akademinių sričių protus. Šiuo metu ji jungia apie 4900 narių JAV ir 600 garbės narių iš užsienio valstybių.

Lietuvoje lankęsis šios legendinės akademijos dabartinis prezidentas Jonathanas Fantonas pabrėžė, kad nepaisant kelis šimtmečius gyvos tradicijos, akademija stengiasi reaguoti į naujausius iššūkius. Kuriamos aukštojo mokslo, kultūros, politikos, demografijos, aplinkos apsaugos, socialinės rūpybos studijos, kurios vėliau tampa įstatymų leidybos ar viešų diskusijų pagrindu.

Amerikos intelektualų sambūriui vadovaujantis 75-erių J.Fantonas Jeilio universitete yra tapęs istorijos mokslų daktaru, darbavosi Čikagos universitete vėliau buvo žymaus MacArthuro fondo prezidentu.

Lietuvoje J.Fantonui suteiktas Europos humanitarinio universiteto (EHU) garbės daktaro vardas. 15min buvo suteikta išskirtinė galimybė pasikalbėti su Amerikos mokslų ir menų akademijos prezidentu.

– Koks jūsų santykis su Lietuva ir Baltijos regionu? Ar lankotės čia pirmą kartą?

– Mano pirma kelionė į Lietuvą įvyko sausio mėnesį. 1991-ųjų sausio mėnesį...

– Ne pačios šviesiausios dienos mūsų valstybės istorijoje.

– Buvo labai įdomus periodas. Tuo metu aš buvau nevyriausybinės organizacijos „Human Rights Watch“ (HRW) Europos padalinio vadovas ir keliavau per visas Baltijos valstybes. Nebuvau Lietuvoje sausio 13-osios naktį, bet apsilankiau praėjus kelioms dienoms.

Vakar patyriau labai emocingą akimirką, kai ir vėl grįžau į tą vietą prie parlamento, kurią mačiau tada. Pamenu, ten buvo pilna smėlio maišų, daugybė žmonių, apsupusių pastatą, įėjimą į jį... Jie dainavo dainas ir garsiai reikalavo laisvės. Man teko praeiti visą minią, kad patekčiau į vidų ir susitikčiau su prezidentu Landsbergiu.

Visa tai ryškiai išliko mano atmintyje. O dabar atvykęs čia ir pamatęs pažangą, kurią įgyvendino Lietuva, džiaugiuosi ir didžiuojuosi jumis.

– Kaip užmezgėte ryšius su Europos humanitariniu universitetu?

– Apie šį universitetą sužinojau būdamas Minske, kai dirbau Niujorko Socialinių tyrimų mokykloje. Tuo pat metu vis dar buvau ir HRW Europos padalinio vadovas, tad turėjau dvigubą interesą. Palaikėme santykį su mokslininkais disidentais ir stebėjome naujų institucijų kūrimąsi.

Mano pirma kelionė į Minską buvo 1995-aisiais. Sužinojau apie šį universitetą ir norėjau padėti jam išlikti. Po to, kai perėjau į MacArthuro fondą, kuris jau anksčiau domėjosi aukštojo mokslo situacija šiame regione, teko keliauti ir į Rusiją, palaikyti kontaktus su šios šalies švietimo ministerija. Domėjomės naujai susikūrusių, nepriklausomų universitetų veikla – Ekonomikos mokyklos, Europos universiteto Sankt Peterburge, Europos humanitarinio universiteto Minske, Vidurio Europos universiteto Budapešte.

MacArthuro fondas stengėsi pagelbėti šioms įstaigoms, tikėdamas, kad aukštasis mokslas ir jo laisvė yra būtini atvirų ir stiprių demokratijų kūrimo procese. Kai EHU buvo išvytas iš Minsko, MacArthuro fondas suteikė lėšų, kad jis galėtų išlikti ir persikeltų į Vilnių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonathanas Fantonas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonathanas Fantonas

– Ir kaip vertinate akademinės laisvės ir minėtų universitetų situacija dabar? Turint galvoje procesus, kurie vyksta Rusijoje, kai bet kokios vakarietiškų fondų išlaikomos įstaigos turi registruotis kaip užsienio agentai, o Vengrijos valdžia vis labiau spaudžia Vidurio Europos universitetą, remdamasi sąmokslo teorijomis apie George'ą Sorosą?

Lietuva sulaukė daug pagarbos ir palaikymo, suteikusi globą EHU, ir tikimės, kad toliau prisidės prie šio universiteto vystymosi.

– Manau, kad tie universitetai, prie kurių finansavimo prisidėjome mes, tarp jų ir EHU, buvo gerai valdomi, vystėsi tokia linkme, kokios mes ir tikėjomės. Pastarųjų metų tendencija, kad valdžios atstovai ima daryti įtaką, kelia nerimą, bet svarbiausia, kad mokymo kokybė nekelia klausimų.

Reikėtų pabrėžti ir tai, kad procesai, kurie palietė EHU veiklą yra kitokios kilmės nei Rusijos ar Vengrijos pavyzdžiai. Lietuva sulaukė daug pagarbos ir palaikymo, suteikusi globą EHU, ir tikimės, kad toliau prisidės prie šio universiteto vystymosi.

– Ar galėtumėte išskirti EHU pasiekimus, kurie matomi Baltarusijos, viso regione kontekste?

– Prisipažinsiu, kad nesu tiek gerai susipažinęs su EHU veikla, kad galėčiau kalbėti apie konkrečias detales ir pasiekimus. Bet galiu pasakyti, kad trečiadienį susitikęs su 35-iais šio universiteto studentais buvau sužavėtas jų diskurso lygiu, jų nusiteikimu bei vertybėmis, kurias padėjo suformuoti ši mokymo įstaiga. Jie demonstruoja norą sugrįžti į tėvynę ir pritaikyti žinias bei įgūdžius, ginti savo vertybes ten.

– Užsiminėte apie aukštojo mokslo, švietimo, mąstymo laisvės svarbą. Šią žinią Rytų Europoje skleidėte dešimtajame dešimtmetyje. Ar nemanote, kad susiduriame su vis besiplečiančiu požiūriu, kad švietimas, intelektualumas nėra toks reikšmingas?

– Aš manau, kad švietimas vis dar vaidina pagrindinį vaidmenį. Aš atstovauju Amerikos mokslų ir menų akademijai, kurią kūrė vadinamieji Amerikos tėvai, demokratijos architektai – Johnas Adamsas, Johnas Hancockas, veikę kartu su Thomu Jeffersonu – ir ši akademija vis dar taip pat stengiasi suburti įvairių sričių lyderius, intelektualus, kad atrastume atsakymus į įvairius valstybinės reikšmės klausimus.

Ką tik užbaigėme mokslinę studiją, kuri rengta kelerius metus, stebint, apklausiant ne tik Harvardo ar kitų prestižinių universitetų studentus, ir padarėme išvadą, kad aukštojo mokslo vaidmuo yra svarbus kaip niekada. Praleidome nemažai laiko diskutuodami, kaip jaunus žmones parengti būti gerais demokratinės sistemos piliečiais ir bendruomenės kūrėjais. Jei pažvelgsite į JAV demografines prognozes, tai pamatysite, kad tuojau neliks daugumos. Tapome, kaip ir to norėjome nuo pat valstybės pradžios, imigrantų šalimi, kurioje sudera įvairios rasės ir kultūros.

Tikiu, kad aukštojo mokslo sistema vystosi, progresuoja ir žymiai greičiau tai daro demokratijose nei autoritarinėse valstybėse.

Kas geriau jungia visų šių skirtingų grupių atstovus, jei ne aukštasis mokslas? Kokia geresnė vieta įgauti piliečiui reikalingus įgūdžius naudotis savo teisėmis ir suvokti atsakomybę, jei ne universitetas? Bet net ir turint visa tai galvoje, reikia suprasti, kad nebegalime naudoti tų pačių mokymo priemonių, kokias naudojome prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Tikiu, kad aukštojo mokslo sistema vystosi, progresuoja ir žymiai greičiau tai daro demokratijose nei autoritarinėse valstybėse.

– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie skilimą JAV universitetų bendruomenėse. Jų autonomija tapo savotiška izoliacija, kai nenorima išgirsti kitų pažiūrų atstovų, vis ryškiau matosi politinių pažiūrų skirtys, kairieji progresyvistai nenori klausyti dešiniųjų, o šie, savo atžvilgiu, kairiųjų, konstruktyvaus dialogo palaikyti nepavyksta. Ar tokia situacija iš tikrųjų, ar tai tiesiog iš kelių pavienių atvejų žiniasklaidos sukurta iliuzija?

– Netikiu, kad tas įvaizdis yra teisingas. Manau, kad universitetai išlieka saugia erdve, kur žmonės gali nesutikti, bet visų pažiūrų kalbėtojai gali būti išgirsti.

– Visuose lygmenyse?

– Taip. Nekalbu tik apie profesorius. Manau, kad ir studentai nusiteikę taip pat. Antraštės, kai kam nors neleista pasisakyti Berklio universitete ar Kolumbijos universitete, patraukia dėmesį, bet tai nėra tikslus dabartinės situacijos universitetuose apibūdinimas. Ar visuomenėje yra skirčių? Manau, kad jų yra ir JAV, ir Vakarų Europoje, ir Rytų Europoje.

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai politinis diskursas šaižesnis, rėksmingesnis ir mažiau civilizuotas.

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai politinis diskursas šaižesnis, rėksmingesnis ir mažiau civilizuotas. Bet tikiu, kad universitetai prisideda prie kovos su tuo, o ne paskatinimo. Nepritarčiau tam, kad universitetai tapo izoliuoti. Juose sudarytos visos sąlygos, kad įvairių pažiūrų žmonės galėtų padoriai diskutuoti ir išgirsti.

Pamenu savo darbo universitete metus praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Su tokiomis pačiomis konfliktinėmis situacijomis, aršesnėmis diskusijomis susidurdavome ir tuomet, tad naujos skilimo tendencijos nematau.

– Lietuvos švietimo reforma neatsiejama nuo universitetų autonomijos klausimo. Kaip jūs matote universiteto ateitį vis labiau politizuotoje ir administracinius pajėgumus didinančioje tikrovėje? Ar universitetus turėtų išlaikyti tą laisvę, kuri apibrėžia jį nuo pat Platono Akademijos laikų iki XX amžiaus pabaigos?

– Mūsų studijos apie aukštojo mokslo svarbą ataskaitoje pabrėžiama, kad autonomijos išlaikymas ne tik būtinas, bet ir reikėtų kuo labiau atpalaiduoti universitetus nuo griežto valstybės reguliavimo. Universitetai per visą istoriją demonstravo gebėjimą prisitaikyti, kontroliuoti savo veiklą. Ir ekonominių, ir politinių, ir socialinių pasikeitimų metu liko didele jėga visuomenėje. Matome šį procesą ir šiandien, kai valdžios sprendimų mažiau varžomi universitetai prisitaiko prie situacijos.

– Skaitydamas vieną jūsų straipsnių pastebėjau citatą apie buvusius Amerikos prezidentus, iš kurių išskirti keli, turėję geresnį supratimą apie mokslą. Ar dabartinėje situacijoje galėtumėte teigti, kad politiniai lyderiai turi geresnį suvokimą ir labiau gerbia mokslą?

– Amerikos mokslų ir menų akademija rengia ir kitą studiją, kuri vadinsis „Viešasis mokslo veidas“. Mes tiriame visuomenės pasitikėjimą mokslu, jo rezultatais ir argumentais. Po kelių savaičių pasirodys pirmoji publikacija ir galiu jums išduoti, kad bent jau JAV kontekste šis pasitikėjimas gana didelis. Jei pažiūrėsime giliau, pamatysime, kad pasitikėjimas priklauso nuo respondentų išsilavinimo lygio, gaunamų pajamų.

Nors vaizdinys ir nėra vientisas, bet bendrame kontekste pasitikėjimas gana didelis. Nepasitikėjimas mokslu, antimokslinė nuostata pasimato tada, kai išskaidome viską į atskirus klausimus. Tada atsiranda grupė žmonių, kurie abejoja klimato kaita, grupė žmonių, kurie abejoja genetiškai modifikuoto maisto kokybe ar evoliucija. Padrąsinti turėtų tai, kad tai nėra bendras antimokslinis nusiteikimas. Tai suteikia galimybę tolesnei edukacijai ir žmonių švietimui.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonathanas Fantonas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonathanas Fantonas

– Bet ar nėra problema būtent tai, kad žmonės renkasi mokslo faktus, kuriais nori tikėti, o kuriais ne? Patogius ir mūsų nusistatymą pagrindžiančius faktus priimame, o tuos, kurie nepatinka, atmetame lengva ranka. Mokslas paverčiamas viešųjų ryšių žaidimu, kai svarbiau pabrėžti savo poziciją.

– Mūsų projektas skirtas tam, kad mokslininkai geriau komunikuotų savo pasiekimus, žinotų, kaip ir ką derėtų paaiškinti. Reiktų turėti galvoje, kad ne visa našta turi tekti visuomenei, kuri nesupranta ar nenori suprasti. Mokslininkai turėtų prisiimti atsakomybę, kad visuomenė būtų supažindinama su faktais, edukuojama.

– Per praėjusius metus dažnai girdėjome kartojant frazę apie alternatyvius faktus, ji išplito politinių diskusijų lygmenyje. Kaip manote, ar tokia politinė retorika prisideda prie žmonių pasitikėjimo faktais ir švietimo apskritai?

– Mano vadovaujama akademija yra subūrusi komisiją, kuri bando suformuluoti bendrą vaizdinį, kas yra geras pilietis demokratijos sąlygomis. Svarbu tai, iš ko žmonės gauna informaciją, kaip ji pateikiama. Tirsime žmonių pasitikėjimą žiniasklaida ir tai, kaip žmonės geba interpretuoti jiems pateikiamą informaciją. Turėtume atkreipti dėmesį ir į tai, kaip veikia žiniasklaida, ar ji atlieka pakankamą darbą, pateikdama informaciją, kuri vadinama faktais.

– O vadinamųjų nuomonės lyderių, politikų įtaka? Juk jų vartojami argumentai vėliau naudojami ir pačių žmonių. Net ir susidūrus su nepalankiu moksliniu faktu galima pasakyti, kad yra alternatyvūs faktai, kurie pagrindžia tavo tiesą, ir nueiti. Ar toks politikų pavyzdys nėra kenksmingas?

Jei kas nors, kuo tikime dabar, po penkerių metų pasirodo ne visiška tiesa, kas nors patikslinama, papildoma, tai nereikia manyti, kad mus apgaudinėjo, kurti sąmokslo teorijas ir manyti, jog visur tvyro melas.

– Manau, kad čia galima sugrįžti prie jūsų klausimo apie universitetų ateitį. Tai turėtų būti dalis to, ko mokoma koledžuose ir universitetuose – kaip nustatyti informacijos tikslumą? Be to, kaip elgtis susidūrus su neužtikrintumu, nežinojimu. Kai kalbame apie faktus, mes įsivaizduojame, kad tai yra šimtaprocentinė tiesa, bet studentai turėtų suprasti, kad mokslas yra procesas.

Mes galime tikėti, kad kas nors yra tiesa, bet tolesni tyrimai gali paneigti mūsų tikėjimą ar parodyti, kad buvome tik iš dalies teisūs. Būtent todėl jaunus žmones turėtume mokyti ne tik mokslo, bet ir jo procesiškumo. Mokslas yra kuriamas tiesos tikrinimo, validacijos principu. Jei kas nors, kuo tikime dabar, po penkerių metų pasirodo ne visiška tiesa, kas nors patikslinama, papildoma, tai nereikia manyti, kad mus apgaudinėjo, kurti sąmokslo teorijas ir manyti, jog visur tvyro melas.

– Modernus mokslo supratimas siejamas su konkrečiais jo rezultatais, produktyvumu. Visame mokslų lauke humanitariniai mokslai sunkiausiai gali parodyti savo rezultatyvumą, sunkiausiai įvertinami. Ar tokiame kontekste negresia humanitarinių mokslų sunykimas?

– Nemanau, kad humanitariniams mokslams gresia nykimas. Sakyčiau, kad mums derėtų susitarti dėl to, ko mes iš jų tikimės. Amerikos mokslų ir menų akademija veikia atsakydama į jos narių idėjas. Kiekvienas gali išeiti į priekį ir pasakyti, kad štai tema, kurios turime imtis, kuri verta dėmesio.

Praėjusią savaitę vienas Harvardo medicinos mokslų daktaras kaip tik pareiškė, kad norėtų vidurinėje mokykloje mokiniams padėti aiškintis neužtikrintumo problemą, pasakoti apie statistiką, tikimybes. Kodėl to reikia? Nes humanitariniai, socialiniai mokslai pastaruoju metu praranda pasitikėjimą todėl, kad žmonių akyse atrodo, jog jie klysta, nėra patikimi. O taip yra todėl, kad žmonės nesupranta tikimybių esmės.

– Ar jaučiate nerimą dėl vis aktyviau besireiškiančio antiintelektualistinio judėjimo, priešiškumo mokslui ir bandymų išstumti mokslininkus iš nuomonės lyderių gretų?

– Esu istorikas. Istorikai dažnai į tam tikrą periodą žiūri kaip į dalį visuotinėje istorijoje. Stebėdamas dabartinę situaciją Jungtinėse Valstijose galiu pritarti jums, kad nerimo išties yra daug, bet ar tai unikali situacija? Nemanau. Buvo daugybė periodų, kai nerimo buvo daug, susiskaldymo buvo daug, politinė ir partinė sistema patirdavo sukrėtimų.

Tikiu, kad dabar esame tokiame laiko taške, kai laukia sistemos persitvarkymas, kurį lems daugybė dalykų. Nuo technologijų pažangos iki demografinės kaitos, globalizacijos, kartų kaitos. Kai pasakosime apie šiuos laikus po dešimties, penkiolikos metų, tai jau kalbėsime apie juos kaip apie labai kompleksiškus laikus. Bet aš tikrai nežiūrėčiau į juos pesimistiškai.

– O nematote pavojaus tame, kad šis antiintelektualistinis judėjimas, sąmokslų teorijų rinkinys tampa globalus? Pseudomoksliniai naratyvai, kurie sukuriami JAV, atkartojami ir, tarkime, Lietuvoje.

– Taip. Tai yra tam tikras įspėjimas mokslininkams, mokslo bendruomenei, kad turime nuveikti daugiau nušviesdami plačiąją visuomenę apie mokslo rezultatus, mokslo procesą. Užuot žvelgę į visuomenę iš viršaus ir manę, kad ji nepajėgi suprasti, turėtume žvelgti iš vidaus, kaip jos dalis.

Turėtume atsisakyti patronizuojančio tono ir pažvelgti kritiškai į tai, kad daug kalbame savo bendruomenės viduje, manome, kad viskas išliks stabilu, nors sunkiai randame kalbą, kurią suprastų žmonės. Visa tai turėtų prasidėti jau mokyklose.

Mūsų akademija taip pat patiria šį procesą. Esame 5000 savo sričių lyderių, bet bėgant laikui supratome, kad veikiame tik JAV pakrantėse, didžiuosiuose miestuose. Reikia atkreipti dėmesį ir suprasti, kuo gyvena žmonės provincijoje, koks jų akiratis ir mes tai priimame kaip naują iššūkį bei perspėjimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius