– Pirmiausia, iš kur esi kilęs?
– Gimiau Klaipėdoje, o augau Alantos miestelyje, ten baigiau vidurinę mokyklą ir išvykau į Vilnių.
– Koks buvai mokinys?
– Buvau pakankamai spontaniškas, išskirtinės išvaizdos, suplėšytais džinsais, ilgais plaukais (Ar galite tai įsivaizduoti? – aut. past.). Savaitgaliais važiuodavau į Balio Dvariono muzikos mokyklą, o, kai atvykdavau į Kauną, Laisvės alėjoje visi pirštais rodydavo. Bet mokslai sekėsi gerai, baigiau aukštu vidurkiu. Žinoma, mėgdavau papokštauti, vieną kartą mokykloje nulaužiau vandens čiaupus, o ir pamokas kartais praleisdavau.
– Kada susidomėjai teatru?
– Dvyliktoje klasėje įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Iš pradžių nelabai suvokiau, ką mokausi, norėjau tapti režisieriumi, nes tuo metu buvo tokių įdomių, profesionalių mano kartos žmonių, pavyzdžiui, Rimas Tuminas, kuris žavėjo savo darbais.
– Kokie buvo studijų metai. Daugiau studijavai ar studentavai?
– Mokiausi daug, buvo privaloma lankyti paskaitas, reikėjo daug skaityti, nes kitaip būtų išmetę iš akademijos. Bet šalia mokslų gyvavo ir visa paletė smagaus studentiško gyvenimo. Buvo rytų, kai visiškai nemiegojęs eidavau į paskaitas. Teko pagyventi ir bendrabutyje, bet neilgai tuo džiaugiausi. Mane iš jo išmetė už pernelyg linksmą gyvenimo būdą. O tada iškilo rimta problema... Kaip mamai pasakyti? Už ką gyventi? Gaudavau ribotą pinigų sumą, o papildomo uždarbio neturėjau, bet kažkokiu būdu pavyko išsisukti. Apskritai, visa mūsų kurso draugų kompanija buvo mėgstanti leistis į naktinius žygius, nuotykius... Puikiai pamenu tą jausmą, kai važiuoji nežinia kur, jautiesi toks sutrikęs. Bet visa tai yra pažinimas. Patys geriausi prisiminimai iš studijų metų.
– Kada supratai, kad savo gyvenimą nori sieti su aktoryste?
– Prieš studijų pabaigą, trečiame kurse, buvo kiek sunkiau, kai dar nemačiau savo ateities. Vėliau prasidėjo parodijų teatras ir galiausiai supratau, kad aktorystė yra tai, ką aš noriu daryti, mano gyvenimo būdas.
– Ar buvo/yra žmogus, į kurį tu norėtum lygiuotis, kuris tau būtų autoritetas?
– Yra daug talentingų žmonių. Ne tik iš mano profesijos spektro. Asmenybės, kurios yra įdomios, patrauklios, išsiskiria savo talentu. Jų yra daugybė, bet to vienintelio negalėčiau įvardyti.
– Papasakok, kaip sekėsi siekti karjeros?
– Niekada nesiekiau jos, viskas vyko natūraliai. Didysis šuolis buvo improvizacijų laida „Pagauk kampą“, kai mūsų kurso draugas, Andrius Žebrauskas, pakvietė kelis kolegas dalyvauti ir taip aš likau ten. Didelių planų niekada neturėjau. Jei planuočiau, tai daryti galėčiau tik dabar, kai suvokiu, ko iš tiesų noriu. Kaip sakoma, reikia daryti tai, ką mėgsti, nes tokiu būdu gali pelnyti šlovę, pripažinimą.
– Ar esi priklausomas nuo sėkmės?
– Ne, bet būti įvertintam man patinka. Manau, kiekvienam žmogui dėmesys, koks jis bebūtų, yra prigimtinis dalykas. Man patinka, kai kas nors mėgsta tai, ką tu darai, mėgaujasi tavo veikla.
– Kaip manai, kas yra sunkiausia šiandieniniam jaunam žmogui, norinčiam kažko pasiekti?
– Vienintelis sunkumas žmogiškojoje prigimtyje yra tai, kad dažnai žmogus turi daryti daugybę dalykų, kurių gyvenime nebuvo įsivaizdavęs. Asmeniškai aš niekada nemaniau, kad vesiu laidas, renginius, improvizuosiu... Sunkumas ir slypi visame tame: leisti sau tai daryti. Žengti tą žingsnį, nesistengti savęs blokuoti, o priešingai – rizikuoti. Žinoma, tai nėra lengva, bet tokiu būdu yra sužadinamas žinių troškimas. Galų gale, improvizacijos principas yra analogiškas: eiti, rizikuoti, nebijoti klysti, apsijuokti. Klysti yra gerai!
– Ką manai apie šiandieninę televiziją?
– Tai, ką aš darau televizijos eteryje, man patinka. Yra gerų kultūrinių, istorinių laidų, tačiau šalia viso to vyksta šou verslas. Televizija – „suspaustas oras“. Tai nėra blogai, žmogus pats pasirenka, ką žiūrėti, o ko ne.
 |
| 15min.lt nuort. /„Studis“ |
