Programuotojas ar dizaineris?
Psichologė pastebi, kad dažnai būna sunku išsirinkti profesiją tiems moksleiviams, kuriems gerai sekasi keli dalykai ir domina kelios sritys. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad tikrai nevertėtų visų patinkančių veiklų tapatinti su būsima specialybe – dalis jų gali likti puikiais hobiais, kurie padės save realizuoti ir kels džiaugsmą šalia pasirinktos profesijos.
„Neretai mėgstamus dalykus galima suderinti tarpusavyje, paieškojus informacijos, kaip tai įgyvendinama versle ar darbo rinkoje. Pavyzdžiui, besidomintis programavimu žmogus, kuriam patinka kalbėti prieš žmonių grupę bei mokyti, šias dvi veiklas gali suderinti dėstant, mokant programavimo, vadovaujant tam tikrai komandai. Tokių pavyzdžių galima surasti daugybę“, – sako G. Gudzevičiūtė.
Vietoj graužaties verčiau investuoti visą laiką ir jėgas į tai, ką darote dabar, mėgautis tobulėjimo ir mokymosi procesu.
Visgi net ir pasirinkus studijų kryptį daug kam gali kilti dvejonių ir minčių: „O kas būtų, jei studijuočiau ar veikčiau kažką kitą?“. Anot psichologės, tokios mintys yra suprantamos, kadangi šiais laikais pasirinkimas yra labai platus, o informacijos – daug.
„Apsisprendimą gali apsunkinti ir daugybė galimybių. Net tame pačiame universitete yra daug sričių ar dalykų, kurie gali dominti tuo pačiu metu. Studijuojant gali pasidaryti aiškiau, kad kiekvienas dalykas yra savaip įdomus ir naudingas. Ir kokį dalyką bepasirinksi įgytos žinios ar studijų metu lavintas mąstymas anksčiau ar vėliau praverčia. Taip pat verta suprasti, kad vienu metu visur nepabūsi ir nesudalyvausi, kažką neišvengiamai teks praleisti“, – sako pašnekovė, vietoj graužaties patardama investuoti visą laiką ir jėgas į tai, ką darote dabar, mėgautis tobulėjimo ir mokymosi procesu bei siekti to, ko norisi ir kas patinka.
Psichologė pataria abiturientams pasvarstyti, kaip siekiama specialybė siejama su asmeninėmis savybėmis, ar reikės skirti laiko ir jėgų tų savybių ugdymui. „Pavyzdžiui, jei žmogus yra komunikabilus, jam patinka leisti laiką bendraujant su žmonėmis, vertėtų pagalvoti, kokioje profesijoje ar darbe jis galės panaudoti turimas savybes. Bet kartais nutinka ir taip, kad tam tikra specialybė patinka ir domina, bet žmogus jaučia, kad jam trūksta tam tikrų asmeninių savybių, kurių gali prireikti. Jei šių savybių neugdys, tuomet toks darbas gali kelti stresą, įtampą, nepasitikėjimą savimi“, – perspėja G. Gudzevičiūtė pridurdama, kad tokiu atveju neverta per daug nusivilti, nes savybes galima ugdyti.
„Nežinau, kuo noriu būti“
Nežinančių, kokį darbą ateityje norėtų dirbti, taip pat nėra labai mažai. Tačiau, anot psichologės, kartais žmogus net nepastebi, kad kažkas jam labai gerai sekasi, o priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Tokiu atveju galima pagalvoti, kokiose veiklose sklandžiai sekasi, gal yra sričių, kuriose kiti dažnai prašo pagalbos, kuo žmogus mėgsta užsiima laisvalaikiu.
Kartais tokiems „nežiniukams“ patariama padaryti pertrauką po mokyklos, pakeliauti ar tiesiog padirbėti. G. Gudzevičiūtės manymu, pertrauka gali padėti išryškinti savo interesus, poreikius bei tikslus, bet tai labai priklauso ir nuo to, ką pertraukos metu žmogus veikia.
„Tam, kad paaiškėtų, kas domina ir ką daryti su savo ateitimi, galima skirti laiko paieškoms ir tikslų išsigryninimui. Tai gali būti savanoriška veikla, įvairūs mokymai, domėjimasis kitų suaugusių, kurie jau dirba pagal savo specialybę, patirtimi, savo jėgų išbandymas tam tikrame darbe. Kitiems savo pomėgius padeda atrasti naujos pažintys ar net šalys, įvairios patirtys“, – vardija pašnekovė, akcentuodama, kad pritaikant savo turimas savybes ar gebėjimus galima tikrai surasti, kur tai realizuoti.
5 klausimai, kuriuos vertėtų sau užduoti prieš renkantis profesiją
Psichologės teigimu, pasirinkimą palengvintų keli klausimai, kuriuos vertėtų sau užduoti ir skirti laiko apmąstymams. Nuoširdžiai atsakius į šiuos klausimus, gali sumažėti pasirinkimų variantų, bus lengviau apsispręsti.
- Kas man gerai sekasi, kas yra mano stiprybės? Kokioje srityje kiti prašo mano pagalbos ar sako komplimentus?
- Kokia yra mano tolima gyvenimo vizija ar svajonė? Galima pabandyti save įsivaizduoti ateity, po 10 ar 15 metų ir pasižiūrėti, ką ateities vizijoje matai: kokia aplinka, kokie žmonės, koks tavo vaidmuo, kokia tavo rutina. Toje ateities vizijoje gali būti atsakymas, ko norisi ateityje, tada liks išsiaiškinti, kaip to pasiekti.
- Ar yra kažkas, be ko sunku įsivaizduoti savo ateitį?
- Dėl kokios veiklos esu pasiryžęs investuoti laiko, jėgų, finansų, jausmų ir pan.? Dėl kokio darbo esu pasiryžęs kartais atidėti malonumus?
- Ko aš noriu iš savo specialybės ar karjeros? Žmonių norai ir poreikiai gali būti gan skirtingi ir tai, kas vienam atrodo svarbu, kitam gali būti nereikalinga. Pavyzdžiui, verta sau įsivardinti bent kelis dalykus, ko nori iš savo specialybės, pavyzdžiui, galėti kurti/konstruoti, prisidėti prie išradimų, mokslo, būti apsuptam žmonių, dirbti vienam ar iš namų, gelbėti pasaulį/žmones/gyvūnus, nuolat keliauti, būti gerbiamam, galėti skaičiuoti/analizuoti, galėti spręsti užduotis/problemas ir kt. Įsivardinus, ko norėtum iš savo specialybės, galima ieškoti, kurios specialybės šiuos lūkesčius atitinka labiau.
Kuo pakeisti nerimą dėl ateities?
Nerimas dėl ateities – vienas dažniausiai jauniems žmonėms kylančių jausmų, suvokus, kad ne viską gyvenime galime kontroliuoti ir ne visi planai gali būti įgyvendinti. Psichologės teigimu, sunku nuspėti, ką atneš vieni ar kiti mūsų padaryti pasirinkimai, tad dėl to nerimauti nėra prasmės.
Nurimti dėl ateities iššūkių padeda žvilgtelėjimas į praeitį ir suvokimas, kad iki šiol su patirtais iššūkiais žmogui pavyko susitvarkyti.
„Vietoj baiminimosi dėl ateities, kurios dar nėra, galima koncentruotis į dabartį ir pasitikrinti, kaip tai, ką darau dabar, verčia mane jaustis, ar tai yra geriausia ir pakankama, ką galiu sugalvoti ir kaip tai siejama su norimais rezultatais. Vertėtų dažniau sau užduoti klausimą: „Ką galiu padaryti dabar, kad ateityje būčiau patenkintas?“. Ateities mes negalime kontroliuoti ar nuspėti, tačiau galime kažką daryti čia ir dabar“, –pataria G. Gudzevičiūtė.
Anot pašnekovės, kitas dalykas, padedantis nurimti dėl ateities iššūkių, tai žvilgtelėjimas į praeitį ir suvokimas, kad iki šiol su patirtais iššūkiais žmogui vienaip ar kitaip pavyko susitvarkyti.
Pasitaiko, kad žmonės graužiasi ir galvoja, jog suklydo darydami vieną ar kitą sprendimą, bet po kiek laiko džiaugėsi, kad viskas būtent taip susiklostė, nes gavo gerą patirtį, kuri suteikė didesnį pasitikėjimą savo jėgomis.
„Tam tikros klaidos gali likti pamokomis, kurios kažko išmokė. Dar svarbu suprasti, kad suklydus situaciją galima taisyti. Juk mes gyvename ir mokomės, o negalėdami nuspėti ateities, neišvengiamai kartais klystame. Be to, negalime nuspėti ir to, kas mums ateityje vis dar patiks, ar mūsų požiūris ir pomėgiai liks tie patys, ar mūsų svajonės nesikeis“, – psichologė ragina būti sau atlaidesniems ir nereikalauti iš savęs ar aštuoniolikmečio nuspręsti viso likusio gyvenimo scenarijaus. Juk laikui bėgant ir daugiau susipažįstant su pasauliu, gali keistis požiūris, vertybės, pomėgiai, tad ir pasirinkimas gali kisti.
Įsitikinimas „viskas arba nieko“ dažniau kliudo nei padeda
Ne tik renkantis savo gyvenimo kelią, bet ir vėliau dažnai kliudo mūsų klaidingi įsitikinimai. Vienas jų – tai „viskas arba nieko“, kuriuo naudodamiesi žmonės remiasi kraštutinumais. „Viskas turi išeiti tobulai ir aš privalau būti laimingas“ gali pavirsti į: „Man dabar nepasisekė, todėl nieko daugiau nebedarysiu“ arba „Aš privalau laikytis šio savo pasirinkimo, kad ir kas nutiktų, antraip aš visai nieko nesugebu“. Anot pašnekovės, toks mąstymas dažnai neatspindi tikrovės, todėl neretai taip mąstantis žmogus jaučiasi savimi nusivylęs ir patiria daug nerimo.
Iškilus nemaloniems jausmams dėl ateities, reikėtų savęs paklausti: ar tai, ką galvoju, yra tiesa, reali situacija ar tik tam tikra interpretacija?
Kiti dažnai pastebimi įsitinimai siejami su lūkesčiais. Pavyzdžiui, žmogus yra įsitikinęs, jog viską privalo padaryti puikiai, turi visiems patikti, dėl jo tėvai ir artimieji turi tik džiaugtis ir būti patenkinti, pasaulis turi būti vien tik teisingas ir viskas turi būti lengvai prieinama. Griežtai remiantis šiais lūkesčiais, kurie dažnai neatitinka realios situacijos, gali tekti patirti nusivylimą, imti nepasitikėti savimi, kilti baimių imtis tam tikrų veiklų.
Kaip vieną iš trikdžių G. Gudzevičiūtė išskiria „tunelinį“ mąstymą, kai žmogus būna įsitikinęs vienu dalyku ir ignoruoja viską aplinkui, kas tą mintį paneigia, bandydamas savo įsitikinimą išsaugoti. Taip mąstant prarandamos galimybės kažką keisti.
Kai kyla daug nemalonių jausmų dėl ateities, psichologė rekomenduoja savęs paklausti: ar tai, ką galvoju, yra tiesa, reali situacija ar tik tam tikra interpretacija ir galbūt yra galimas alternatyvus samprotavimo būdas?
Ką daryti, jei svajonei siekti trūksta galimybių ar finansų?
Anot G. Gudzevičiūtės, kartais net ir apsisprendus įgyti tam tikrą specialybę, gali pritrūkti galimybių ar resursų: trūksta finansų, universitetas toli nuo gyvenamosios vietos, trūksta pažymio ar stojamojo balo, yra tam tikrų įgūdžių stygius. Tokiu atveju psichologė pataria skirti dėmesį į tai, kaip galima spręsti tam tikrus trūkumus. „Pavyzdžiui, jei trūksta finansų, pagalvoti, ką galiu padaryti, kad įstočiau į nemokamų studijų vietą, pasvarstyti apie gyvenimą studentų bendrabutyje, gal pasistengus pavyktų gauti stipendiją. Jei norisi studijuoti inžineriją, bet matematikos pažymys per silpnas, verta nenuleisti rankų, o geriau ieškoti galimybių, kaip tą pažymį pakelti, kaip išmokti, į ką kreiptis pagalbos“, – tikina pašnekovė.
Nėra vieno teisingo sprendimo dėl ateities karjeros, kurį būtinai reikia pasirinkti čia ir dabar.
Variantų, kaip išspręsti tam tikrus resursų trūkumus, gali atsirasti, tik reikia nuoširdžiai pamąstyti, prašyti pagalbos iš kitų, kelti sau užduotis, kaip siekti tam tikro tikslo. Kita vertus, galima nenuleisti rankų ir dėl to, kad resursai ir galimybės turi tendencijas keistis. Jei trūksta galimybių dabar, gal jų padaugės ateityje? Bet tokiu atveju reikėtų pagalvoti, ką galima daryti, kad galimybių padaugėtų.
Psichologė akcentuoja, kad nėra vieno teisingo sprendimo dėl ateities karjeros, kurį būtinai reikia pasirinkti čia ir dabar. „Kartais moksleiviams ir studentams atrodo, kad jei dabar suklysiu pasirinkdamas, gailėsiuosi ir kankinsiuosi visą likusį gyvenimą. Dėl to kylantis nerimas ir baimės klysti apsunkina pasirinkimą stoti į tam tikrą studijų programą. Tačiau nėra tik vieno teisingo kelio, o dažnai yra daug kelių, kurie išsišakoja į kitus. Paieškos trunka visą gyvenimą, tačiau jos nevyksta vien tik sėdint ant sofos ir abejojant, o išbandant save įvairiose srityse ar veiklose, mokantis, domintis, keliaujant, bendraujant, skaitant, praktikuojant“, – drąsina G. Gudzevičiūtė.
