Idėją padiktavo filmas
VŠĮ „Sėkmės mokykla“ projektų vadovas Šarūnas Dignaitis 15min.lt pasakojo, kad kilnaus tikslo imtis įkvėpė pamatytas kino filmas. „Mintis gimė pažiūrėjus prancūzišką filmą „Pakeliui į mokyklą“. Filme rodomi vaikai iš skirtingų pasaulio kampelių bei jų kelionės į mokyklą. Jame pasirodė ir mergaitės iš Atlaso kalnų, Maroko“, – kaip gimė idėja padėti toms mergaitėms, kurios yra toli nuo Lietuvos, kalbėjo Š.Dignaitis.
Šios mergaitės kasdien sukaria 4–5 val. kelio tam, kad pasiektų mokyklą. Organizacija „Education for All“ ir sprendžia šią problemą, statydama jau šeštą mokyklą-pensioną. Čia mergaitės gali gyventi ir mokytis, o namo į savo gimtuosius kalnų kaimelius grįžta savaitgaliais ir tuomet padeda ūkiuose triūsiantiems tėvams.
Savęs suvokimas be sienų
„Rinkome lėšas Maroko mergaitėms siekdami, jog „Sėkmės mokyklos“ moksleiviai, dalyvaujantys „Footprint“ programoje (programa skirta pažvelgti giliau – į save ir į kitus – ir įgyti ne tik naujų žinių bei patirčių, bet ir išmokti duoti ir dalintis. Programa susideda iš įvairaus pobūdžio potyrių, o svarbiausias jų – savaitės trukmės kelionė į Maroko kalnus) suvoktų patys gyvenantys išskirtinai geromis sąlygomis ir turintys galimybę palikti gėrio pėdsaką kitoje šalyje“, – tęsė pašnekovas. Rinkdami lėšas moksleiviai turėjo asmeninį iššūkį, bandė suvokti savo indėlį komandoje, visuomenėje ir net kitame žemyne.
Lėšos marokietėms buvo renkamos keliais būdais. Pirmiausia buvo surengtas labdaros vakaras ir jau minėto filmo „Pakeliui į mokyklą“ peržiūra.
Kur keliaus lėšos – ar bus panaudotos statyboms, ar mergaitėms išlaikyti – mums nėra svarbu, bet mūsų užsibrėžta simbolinė suma, t. y. 1000 Eur, yra tie pinigai, kurių reikia vienai mergaitei išlaikyti ištisus metus, – aiškino pašnekovas.
„Kartu su moksleiviais pardavinėjome bilietus į filmą. Visos surinktos lėšos už bilietus skiriamos labdaros organizacijai „Education for All“.
Moksleiviai taip pat iškėlė sau asmeninį iššūkį prašyti lėšų labdarai iš savo bendraklasių, draugų, giminių. Taip surinkome nemažą dalį pinigų“, – pasakojo Š.Dignaitis.
Surinkta suma viršijo lūkesčius – tai buvo daugiau kaip 1000 Eur. Pašnekovas džiaugėsi, kad tokios sumos, kurią pavyko surinkti lietuviams, pakaktų išlaikyti vieną mergaitę visus metus. „Kur keliaus lėšos – ar bus panaudotos statyboms, ar mergaitėms išlaikyti – mums nėra svarbu, bet mūsų užsibrėžta simbolinė suma, t. y. 1000 Eur, yra tie pinigai, kurių reikia vienai mergaitei išlaikyti ištisus metus“, – aiškino pašnekovas.
Statoma jau šeštoji mokykla
Organizacija „Education for All“ renka lėšas ir iš jų stato pensionus-mokyklas, kurias lanko Maroko mergaitės. Jos pamažu dygsta Atlaso kalnuose. Tokios už organizacijos pinigus pastatytos jau yra penkios, šiuo metu jau kyla ir šeštosios mūras.
Šiame pastate mokysis tik mergaitės, mat islamą išpažįstančiose šalyse tose pačiose mokyklose kaip berniukai mergaitėms mokytis neleidžiama. Dažnai įvyksta taip, kad baigusios penkias klases jos išvis nebeturi, kur mokytis – mokslo įstaigų skaičius nėra pakankamas arba tėvams pritrūksta rankų dirbti ūkyje.
„Mergaitės neturi, kur mokytis, nes mokyklų tiesiog nėra arba jos labai toli nuo namų. Lėšos renkamos statyti mokykloms bei išlaikyti besimokančias mergaites jau pastatytose mokyklose-pensionuose. Jose gyvendamos jos gali grįžti namo savaitgaliais ir padėti tėvams ūkyje“, – aiškino, kam skiriami pinigai, pašnekovas.
Š.Dignaitis prisiminė ir kelionę į Maroką, kuri taip pat buvo „Footprint“ programos dalis. Į ją leidosi visa „Sėkmės mokyklos“ „Footprint“ komanda. Aštuoni moksleiviai – Andrius, Morta, Liza, du Dominykai, Pijus, Adomas ir Karolis – bei trys suaugusieji – Benas, Šarūnas ir Madara nuvyko į Maroką ir į rankas įteikė suaukotas lėšas pensiono vadovei.
„Kadangi atvykome sekmadienį, su mergaitėmis neturėjome galimybės susitikti, tačiau sutarėme, kad pabendrausime su jomis per „Skype“, – apie užmegztus ryšius su Maroku pasakojo Š.Dignaitis.
Atvykę į kalnus grupelė lietuvių kasdien po penkis kartus iš skirtingų kaimelių girdėdavo sklindančius raginimus melstis. „Egzotika“, – šyptelėjo pašnekovas. Jo teigimu, kalnai vertė jaustis mažais ir nereikšmingais, o maldos vertė priimti savo kaip ateivio ir turisto vaidmenį. „Suprasti, kad mes gyvename visai kitokį gyvenimą, nei žmonės, rodos, visai netoli Europos“, – apie patirtį Maroke kalbėjo VŠĮ „Sėkmės mokykla“ projektų vadovas.
Kalnuose „pasipuošė“ randu
Kalnuose lietuviai paragavo ne tik egzotikos prieskonio, bet ir sulaukė išbandymų. Kopiant į kalnus vienam iš Dominykų nutiko nelaimė. Vaikinas lipo į statų šlaitą ir kabinosi už akmens, o šis pradėjo slysti.
Moksleivis spėjo pasukti kūną, bet akmuo užkrito ant rankos ir prakirto plaštaką iki sausgyslių, – prisiminė pašnekovas.
„Moksleivis spėjo pasukti kūną, bet akmuo užkrito ant rankos ir prakirto plaštaką iki sausgyslių. Kadangi buvome vidury kalnų (dvi dienos iki tikslo – Tubkalnio viršūnės, kuri yra aukščiausia Šiaurės Afrikoje), neturėjome galimybės nueiti pas gydytoją ir susiūti žaizdą“, – prisiminė pašnekovas.
Teko sužeistą ranką sutvarkyti patiems ir tikėtis, kad viskas bus gerai iki grįžimo į civilizaciją. Laimei, žaizda praėjus kelioms dienoms gražiai sugijo. Apie kalnuose tykančius pavojus primins tik nedidelis randas.
