Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos, įtvirtinančios kitokį kredito traktavimą, įsigaliojimas, bendra Lietuvos ir Europos aukštojo mokslo erdvė, studijų mainai – tokios ir panašios temos vyravo nacionalinio projekto „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas ir diegimas“ nueito kelio pristatyme.
Projekto sėkmė – suburta komanda
Pasak projekto vadovo, Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektoriaus doc. dr. Juozo Galginaičio, nors Vilniaus universitetas ir yra šio projekto vykdytojas, tačiau jo stiprioji pusė – sugebėjimas sutelkti kuo daugiau šalies aukštosioms mokykloms – universitetams ir kolegijoms – atstovaujančių akademinės bendruomenės narių. Visų jų intensyvus darbas jau dabar leidžia pagrįstai tikėtis projekto sėkmės. Vienas svarbiausių visos labai gausios (apie 80 žmonių) komandos tikslas – bendru darbu visos šalies aukštojo mokslo mastu sukurti prielaidas į studentą bei jo studijų siekinius (siekiamus studijų rezultatus) orientuotų studijų programų kūrimui. O geriausiu to instrumentu tapo taip vadinamas naujasis studijų kreditas.
Profesinės veiklos lauko tyrimas kaip studijų programos pagrindas
Vienas svarbiausių tokio masto projekto išskirtinumų – profesinės veiklos lauko tyrimas. „Čia yra svarbu ne tik patys duomenys, kurie tiek visuomenei, tiek akademinei bendruomenei pranešė žinią apie tai, kokius specialistus turėtume ruošti ir kokių reikia, bet ir tai, kad tyrimas rėmėsi labai plačiu bendradarbiavimu. Tai leido praplėsti mūsų visų akiratį – tyrime dalyvavo ir akademinių padalinių žmonės, ir absolventai, netgi darbdaviai. Ir jie visi stengėsi mums komunikuoti savo patirtį. Šitas bendradarbiavimas ir buvo svarbiausias dalykas,“ – nauja patirtimi džiaugėsi projekto Tyrimų grupės vadovas prof. Arūnas Poviliūnas.
Tyrėjai pripažino sulaukę, kad svarbiausia buvo sukurti kompetencijų aprašus, o vėliau jau dalykinės darbo grupės „perėmė estafetę“ ir pamažu integravo rezultatus į savo akademinę veiklą. Taip profesinio lauko tyrimas suteikė pagrindą, kuriuo remiantis gali būti atnaujinama studijų programa. Atsirado galimybė sprendimus dėl studijų programos pakeitimų atlikti ne remiantis patirtimi ar požiūriu, kaip galėtų ar turėtų būti, o remiantis moksliniais metodais, sistemingai surinktais duomenimis.
Vienas lauke – ne karys
Viena projekto eksperčių Daiva Lepaitė pabrėžė, kad pragmatinė projekto ištaka susijusi su šių mokslo metų pradžioje įsigaliojusia nauja kredito samprata. Ji ragina pamatyti aiškų ryšį tarp studijų siekinių, pasiekimų ir kreditų, o ne tik padauginti iš 1,5 karto ir galvoti, kad tai ir yra naujasis kreditas. Todėl pripažįstama, kad iš pradžių daug kas į projektą žiūrėjo kaip į tam tikrą „biurokratizmą“. Kai, tuo tarpu, jo vienas esminių bruožų – būtent lankstumas, kur svarbiausi etapai – maršruto pasirinkimas (lanksčios galimybės pasirinkti kelią link kvalifikacinio laipsnio), kaina (laikas – darbo krūvis) ir tikslai (ar tas mūsų kelias leis per numatytą laiką pasiekti tikslus). Senojoje metodologijoje svarbiausia buvo dalyko turinys, tuo tarpu naujoji, dabar siūloma, akcentuoja tai ką studentai žinos, supras ir gebės baigę studijas, turinį kiek nustumdama į šalį, jį palikdama tik mokymosi priemone. Todėl anksčiau minėtos profesiniame lauke apibrėžtos kompetencijos tampa svarbesne šerdimi.
Siekdama pereiti prie kitokių studijų akademinė bendruomenė susiduria su vienu rimčiausių iššūkių – kritinės ekspertinės patirties išsibarstymu. Vienam dėstytojui, jeigu nėra tam subrendusi terpė, yra sudėtinga įvykdyti pokyčius. Kyla klausimas – kaip įveikti galimą pasipriešinimą. Todėl ir projekte, ir už jo ribų daug kalbama apie palaikančios aplinkos sukūrimą ir labai vertinami susitikimai su kolegomis, refleksijos, galimybė aiškintis tas pačias temas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas.
Ir menininkai gali kalbėti viena kalba
Vienos iš laisviausių projekto dalykinių krypčių – meno – atstovės, Muzikos ir teatro akademijos Studijų prorektorės Vidos Umbrasienės teigimu, šio didelio projekto pagrindinė vertė – universitetų bendradarbiavimas. „Akivaizdu, kad galima kalbėtis ta pačia kalba ir susikalbėti. Visi mes esame Europos aukštojo mokslo polifonijos dalis – atskiri balseliai didelėje bendruomenėje. Todėl pirmasis etapas buvo tam tikros paieškos etapas, kai pasijutome naujokais ir bandėme suprasti, ką daryti, kad mūsų „nesuharmonizuotų“ tiek, jog suvienodėsime. Antras etapas – reikėjo ieškoti instrumento, kaip susiderinti. Mes žinome, kur einame ir kur nueiname, bet skirtingai įvardijame rezultatus. Belieka surasti kalbą, kuri leistų mus vieniems kitus suprasti. O toliau... mes turime pradėti džiazuoti: turime temą, taisykles ir žinome, kuo remtis. Todėl turime eiti toliau, kad vienas su kitu derėtume,“ – menininkų vietą vieningumo paieškose įvardijo ekspertė.
Kas toliau?
Projekto vadovas doc. dr. J. Galginaitis pabrėžė, kad šiuo metu vyrauja trys pagrindiniai teisiniai ECTS kreditų diegimo aukštojo mokslo institucijose nacionaliniai modeliai: preskriptyvus teisinis, grindžiamas nacionaliniu susitarimu ir grindžiamas gerąja praktika. Lietuvoje vyrauja būtent preskriptyvaus teisinio reguliavimo tradicija, ne išimtis ir aukštojo mokslo reguliavimas. Ar realu (ir ar verta) siekti atvirojo koordinavimo modelio? Gal geriau pasirinkti kombinuotą susitarimu grindžiamą teisinio reguliavimo modelį? Vadovo, kuris kartu yra ir teisininkas, nuomone, pirminis postūmis turėtų būti teisinis, tačiau vėliau reiktų judėti iš apačios į viršų bendrų sutarimų dvasioje skleidžiant gerąją praktiką.
„Ir vis dėlto... tai yra kultūros kaitos Projektas, o kultūra keičiasi ne taip sparčiai, todėl labai svarbu apsispręsti dėl pasirinkto kelio strateginės perspektyvos,“ – apibendrino projekto vadovas.
