Donatas Kriukas pripažįsta, kad būti mokytoju – jo lemtis. Lietuvos edukologijos universitete krimtęs technologijos ir dailės dalykus tuometinis paskutinių kursų studentas tolimesnę savo karjerą planavo susieti su reklamos sritimi.
„Gerai atmenu, jog vieną rytą per televizijos laidą išgirdau apie projektą „Renkuosi mokyti“ ir iš karto užkibau. Į šį projektą (2008 m. – red.) buvo kviečiami jauni paskutinių kursų studentai ar absolventai, galintys į mokyklas įnešti naujų idėjų. Buvo tikimasi, jog mokytojų vietas užpildys jaunimas, kuris anksčiau nesiekė pedagoginių studijų“, – pasakoja D.Kriukas.
Buvęs edukacinio projekto dalyvis atvirauja, kad noras savo gebėjimus išmėginti mokyklos erdvėje dar labiau sustiprėjo atrankų metu: „Atrankos vyko net keliais etapais, nes norinčių dalyvauti buvo net 300 žmonių, o atrinkti turėjo iš jų tik 21. Ta vidinė konkurencija tapo savotiška paskata, motyvacija tapti šio projekto dalimi.“
Motyvuoja kolegų ir mokinių palaikymas
Mokytojas, Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje dėstantis taikomąjį meną ir amatų dizainą bei vedantis pasirenkamąjį grafinio dizaino kursą, teigia projekto metu pasižadėjęs išdirbti mokykloje bent dvejus metus, tačiau prabėgus net ir septyneriems metams po projekto pabaigos entuziazmas mokytojauti neišseko.
„Kas paskatino pasilikti mokykloje? Sakyčiau, kad nuolat jaučiamas kitų „Renkuosi mokyti“ dalyvių palaikymas. Mes, tų metų projekto mokytojai, visi iki vieno buvome „įmesti“ į tą pačią upę – galėjome susitikę aptarti problemas bei galimus jų sprendimo būdus, – pasakoja D.Kriukas.
Pedagogo pastebėjimu, tik pradėję darbą jauni mokytojai motyvacijos netenka dažniausiai dėl to, kad susidurdami su pirmaisiais iššūkiais ir kasdieniais sunkumais neturi su kuo pasikalbėti: „Jauniems mokytojams dažniausiai niekas negali skirti laiko, todėl jiems tenka su viskuo dorotis patiems. Tai iš tiesų nelengva psichologinė užduotis, nes pedagogo profesija yra nuolatinis darbas su žmonėmis.“
Jauniems mokytojams dažniausia niekas negali skirti laiko, todėl jiems tenka su viskuo dorotis patiems
Pašnekovo teigimu, tęsti darbus mokykloje paskatino nuoširdus ir šiltas mokyklos kolektyvo ir mokinių palaikymas ir dėmesys.
„Aš jaučiau, kad mane pastebi kaip naują žmogų ir tai vertina. Kartą eidamas koridoriumi nugirdau, kaip vienas mokinys kitai mokytojai sako: „Nežinia, kas būtų, jeigu išeitų Donatas...“ – tokie atsiliepimai, kai juos išgirsti iš pašalės, labai motyvuoja“, – teigia mokytojas.
Nemėgsta šablonų
„Technologijų mokslas ilgą laiką buvo siejamas su „darbeliais“, skirtais ikigimnazinių klasių moksleiviams
D.Kriukas pasakoja, jog jo pasiūlytos Taikomojo meno ir amatų dizaino mokymosi programos prieš 4–5 mokslo metus gimnazijoje nebuvo iš viso: „Technologijų mokslas ilgą laiką buvo siejamas su „darbeliais“, skirtais ikigimnazinių klasių moksleiviams.
Dabar situacija pasikeitė: mano pasiūlytą programą mokosi 9–12 klasių moksleiviai, susidaro pilnos grupės mokinių.“
Gimnazijoje vedamų technologijos pamokų metu mokiniai turi gebėti jungti jau turimas žinias: „Į 9-tą klasę jie atvyksta jau turėdami išklausę visas privalomas programas – mitybą, tekstilę, konstrukcines medžiagas ir kt. Noriu, kad jie gebėtų jungti tarpusavyje tai, ką yra išmokę. Turėtų sąlygas kurti savo idėjas.“
D.Kriukas prasitaria, jog nemėgsta darbų, kurie atliekami pagal iš anksto numatytą pavyzdį. Pateikdamas užduotį, pavyzdžiui, sukurti 3D raides, mokytojas teigia nekonkretinantis, kokiomis medžiagomis ir technologijomis darbas turėtų būti atliktas:
„Man yra svarbu, kad jie patys pasuktų galvas. Raides gali daryti ir iš medžio, ir iš tekstilės, vaško, šiaudų... Iš ko tik nori. Vienintelė sąlyga – jog tai būtų erdvinė, pastatoma figūra ir sudarytų prasmingą žodį.“
Mokytojas pastebi, jog pateiktos užduoties abstraktumas mokiniams palieka kūrybinę laisvę, verčia transformuoti turimas žinias į naujas idėjas.
„Vieni, žinoma, tokiu atveju pasirenka lengvesnį kelią, tačiau kiti pajunta, kad jie kažką gali sukurti patys, ir „dega“ tuo“, – teigia D.Kriukas.
Įgyvendinant ES lėšomis remiamą projektą „Technologijų, gamtos mokslų ir menų mokymo infrastruktūros bendrojo lavinimo mokyklose pritaikymas ir atnaujinimas“ Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų dailės bei technologijų kabinetus pasiekė modernios priemonės: kompiuterizuotos audimo staklės, keramikos degimo krosnys, grafikos spausdinimo presai, medžio bei metalo apdirbimo staklės.
