Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkurso „Keliauk KITAIP“ laimėtoja: „Po tokių atostogų reikia kitų atostogų – poilsiui“

Maudynės
Loretos Puidokaitės nuotr. / Maudynės
Šaltinis: 15min
0
A A

Ar pamenate „Studentų zonoje“ skelbtą konkursą „Keliauk KITAIP“? Jo nugalėtojomis tapo dvi merginos. Viena jų – Loreta Puidokaitė – dalijasi kelionės į Kosą (Graikijos salą) įspūdžiais!

Abiejų konkurso „Keliauk KITAIP“ nugalėtojų nuotraukas, dalyvavusias konkurse, rasite čia.

Pasakodama apie šią kelionę, nenorėčiau per daug išsiplėsti, bet abejoju, ar pavyks įsitekti keliuose sakiniuose, nes įspūdžių tikrai labai daug ir labai norisi viską papasakoti!

Kadangi laimėjome skrydį keturiems asmenims, tad kartu pasiėmėme vyro tėvus ir dar nusipirkome bilietą dukrytei. Kai tik sužinojome, kad keliausime, iškart pradėjome truputį nerimauti dėl mažylės – kaip ji jausis lėktuve, kaip reaguos į pakilimą ir nusileidimą, kad ko neišsigąstų, kad neužgultų ar nepradėtų skaudėti ausyčių ir pan. Juk tai buvo pirmasis skrydis jos gyvenime (vasario 11 dieną atšventėme pirmąjį jos gimtadienį). Bet, ačiū Dievui ir „Ryanair“, viskas jai buvo gerai! Visada buvo linksma, nė karto neverkė ir net susirado draugų! Taigi nepastebėjome, kaip greitai prabėgo tos trys valandos skrydžio.

Vos išlipus iš lėktuvo, pajutome malonią šilumą! Nors buvau prisiskaičiusi oro prognozių, kad pirmąsias mūsų atostogų dienas lis lietus su perkūnija. Buvo šiek tiek apsiniaukę ir toks malonus vėjelis, bet lietaus nenukrito nė lašo. Ir net nelijo per visas atostogas! Oras pasitaikė pasakiškas.

Iš lėktuvo iškart sėdome į taksi, kuris mus nuvežė į viešbutį. Apsigyvenome Kardamenoje „SEVA HOTEL“. Gyvenome ketvirtame aukšte, taigi per langus atsivėrė nuostabus vaizdas! Ieškant kur ir kurį viešbutį rezervuoti, skaitėme, kad miestas Kardamena – pats triukšmingiausias miestas visoje saloje. Taigi atvykę šiek tiek nustebome – viešbutis pustuštis, be mūsų gal dar pora kambarių buvo užimtų, nors apie jį tikrai nieko bloga negalime pasakyti – tvarkingas, erdvus, gražus tiek pats viešbutis, tiek kiemas, didelis baseinas, malonūs darbuotojai ir t.t. Pačiame mieste taip pat žmonių labai nedaug. Pasirodo, dar nebuvo prasidėjęs sezonas, todėl taip pat labai džiaugiamės, nes viešbučio darbuotojai minėjo, jei būtume atvykę vėliau, nebūtų buvę ramybės nei dieną, nei naktį, nebūtume galėję mėgautis baseinu ir gultais kada tik užsinorėję, nes būtų visada visur pilna žmonių ir nuolatinis triukšmas.

Vienas vienintelis minusas – nežmoniškai daug uodų! Pirmą vakarą kažkaip nekreipėme į juos dėmesio, truputį pabaidėme, padaužėme ir tiek. Ir kadangi labai karšta, miegojome iki galo prasivėrę langus… Ryte, kai pamatėme dukrytę, buvome ištikti šoko – visa sulesta uodų! Veidas, rankos, kojos! Kitą vakarą deginome žvakes nuo uodų. Pieš eidami miegoti, užsidarydavome langus ir išdaužydavome po maždaug 20 uodų, jei ne daugiau. O kas keisčiausia, ryte pabusdavome vėl visi naujai sulesti! Žvakės visiškai nepadėjo. O ant sienų vėl tupėdavo daugybė uodų, tik jau labai sočių... Taigi kariavome su jais nuoširdžiai kiekvieną vakarą.

Loretos Puidokaitės nuotr./Uodų pėdsakai...
Loretos Puidokaitės nuotr./Uodų pėdsakai...

Kadangi nesame iš tų poilsiautojų, kurie atsibeldžia tūkstančius kilometrų į kitą pasaulio kraštą tik tam, kad pagulėtų prie viešbučio baseino ar artimiausiame pliaže prie jūros, tai dar būdami Lietuvoje bandėme maždaug susiplanuoti, ką veiksime. Kosas – tai labai mažytė sala – apie 50 km ilgio ir apie 10 km pločio, tad nusprendėme ją visą apkeliauti ir viską apžiūrėti ar išbandyti, kas įmanoma.

Pirmą dieną įsikūrėme viešbutyje, šiek tiek apžiūrėjome miestą, pasidomėjome kokios kainos (beje, kainų tikėjomės didesnių, nes pavertus į lietuviškus pinigus, kai kas buvo truputį brangiau, nei Lietuvoje, o kai kas net ir pigiau), paragavome graikiško maisto, pabraidėme po jūrą. Kitą dieną jau išsinuomojome automobilį ir pradėjome savo aktyvųjį poilsį. Automobilį nuomojomės trims dienoms. Bet ėmėme jį maždaug kas antrą dieną, kad neatsibostų tas nuolatinis sėdėjimas automobilyje. Per tris dienas apvažiavome beveik visą salą, kur tik galima privažiuoti su automobiliu. Aplankėme labai daug visokių istorinių objektų, tokių kaip Casa Romana, Odeonas, Hipokrato medis, Koso Archeologijos muziejus, Agora, Asklepionas, Senoji gimnazija, Kefalos, Riterių pilis, Vėjo malūnas ir t.t. Važinėdami automobiliu grožėjomės pačiais nuostabiausiais gamtos vaizdais – kalnais, jūra, labai daug žaliuojančių ir žydinčių visokių gražiausių medžių ir augalų.

Pirmąją dieną išsinuomoję automobilį nuvažiavome į Karštąsias versmes. Tai iš vandens trykštančios karšto vandens srovės. Daugelis karštųjų versmių susiformavo prieš 20–45 mln. metų zonose, kuriose vyko ugnikalnių išsiveržimai. Agios Fokas paplūdimyje yra iš akmenų suridentas nedidelis baseinėlis, kad karštas vanduo nenutekėtų į jūrą. Vos tik įkišus koją į vandenį, maniau, kad tokiam karštam vandeny neįmanoma maudytis. Tačiau buvo daug žmonių, kurie mėgavosi tuo vandenėliu jame gulėdami. Mintis, kad karštųjų versmių vanduo turi gydomųjų savybių, privertė ir mus prisipratinti prie jo. O paskui jau ir nebesinorėjo iš ten išlipti! Ypač nuostabus jausmas įkaitus šokti į šaltą jūrą. Kad ir kaip norėjosi ten pabūti ilgiau, tačiau tą dieną planavom daug pamatyti, todėl teko važiuoti toliau. Juo labiau, kad ten labai anksti temsta – apie 21.30 val. jau gana tamsu.

Dvi dienas su vyru dviese nuomojomės keturračius. Mažylė su seneliais visą dieną lepindavosi jūra ir saule, o mes važinėdavome po kalnus.

Viešbutyje per mūsų kambario langus matėsi kažkur toli ant kalnų pastatytos vėjo jėgainės. Tad nusprendėme keturračiais jas pasiekti. Ir, aišku, mums pavyko. Truputį buvo baisoka kylant į viršų, nes keliukai siauri, kalnas status, o vos privažiavus prie krašto, nebesimatydavo kalno apačios arba matydavom jūrą... Būdavo net atvejų, kai važiuoji važiuoji ir atrodo dingsta kelias, matosi tik dangus priekyje. Bet ten, ačiū Dievui, tik posūkis ar staigesnis pakilimas ir po to nusileidimas. Pakilus į patį viršų, mus pasitiko didžiulis būrys kalnų ožkų. Visoje saloje jų visur pilna. Manėme, kad jos laukinės, niekieno neprižiūrėtos, tačiau ant kalno išgirdome, kad visas tas būrys ožkų buvo su varpeliais ant kaklo ir ant greta esančio kalno stovėjo piemuo, kuris jas šaukė.

Privažiavę vėjo jėgaines, vėl pamatėme nuostabų vaizdą! Atsivėrė miestai, jūra, kalnai... Bandėme visą tą grožį nufotografuoti, tačiau nuotraukose toli gražu ne taip, kaip realybėje.

Kitą dieną su keturračiu pasiekėme kaimelį Zia. Šis kaimelis įsikūręs aukštai ant kalno šlaito, traukiantis visus turistus savo nuostabiomis panoramomis bei puikia atmosfera. Tą dieną Zia tik pravažiavome, trumpai apžiūrėjome ir nusprendėme čia atvykti automobiliu, atsivežti tėvus ir dukrytę.

Taigi kitą dieną taip ir padarėme – atvykome automobiliu. Pavaikščiojome po turistams skirtas parduotuvėles, nusipirkome keletą suvenyrų, paragavome dar neragauto graikiško maisto, pasigrožėjome gamta, pasidarėme keletą nuotraukų. Sėdėdami kavinėje, sugalvojome užvažiuoti į Dikaio kalną – aukščiausią kalną Koso saloje. Važiavome ilgai ir nuobodžiai, kol kelias palaipsniui siaurėjo ir siaurėjo, o galiausiai dingo asfaltas ir liko baisus duobėtas žvyrkelis. Tada ir baigėsi mūsų kilimas į kalną. Buvo kilę minčių išsinuomoti dar kartą keturratį ir pasiekti juo kalno viršūnę, bet dėl laiko stokos to nebepadarėme. Dienos ten kažkaip labai greitai bėgo.

Kai jau pavargdavome nuo kelionių ir norėdavosi tiesiog paprasto poilsio, tada visą dieną paskirdavome pliažams, jūrai. Kad ir ką beveikdavome dienomis, vakarais visada išeidavome pasivaikščioti po miestą. Kaip jau minėjau, dar nebuvo sezono metas arba buvo tik pati pradžia, todėl naktinis gyvenimas buvo gana ramus. Nors ir dirbdavo visi barai, jie buvo pustuščiai. Kiekviename bare muzika grojo labai garsiai, tad sėdint jame susišnekėti neįmanoma. Lietuvoje muzika panašiai groja naktiniuose klubuose. Bet klubuose žmonės šoka, o ten tik sėdi ir geria alkoholinius kokteilius. Šalia barų šokdavo patys barmenai – padavėjai, taip bandydami pritraukti kiekvieną, praėjusį pro šalį, užeiti į jų barą išgerti. Per vakarą sulaukdavome gal 15 kvietimų! Kai kurie pristodavo po kelis kartus, kad ir kiek kartų pro juos praeidavome, vis tiek pasisveikindavo ir bandydavo įkalbėti užeiti... Jau po 3–4 „kvietimo“ jų lindimas į akis pasidarydavo įkyrus ir apsismesdavome, kad jų nei girdime, nei matome. Galiausiai išsirinkdavome „mažiausiai įkyrų“ barą, išgerdavome po kokį gėrimą, ką nors suvalgydavome, o prieš grįžtant namo dar įšokdavome į jūrą išsimaudyti ir tada jau eidavome kariauti su uodais prieš miegą.

Kai jau buvome maždaug apvažiavę visą salą tiek su automobiliu, tiek su keturračiu (tiesa, vieną dieną dar buvom išsinuomoję motorolerį, tačiau su juo važinėjom tik į pliažus), kad nelestume tuščiai laiko, nusprendėme vieną dieną plaukti kruizu į tris salas, o kitą dieną praleidome Lido vandens parke.

Kruizas prasidėjo labai anksti ryte, tad pirmą kartą per visas atostogas teko taip anksti keltis.

Iš Kardamenos autobusas išvežė visus žmones į Kosą, o iš ten jau plaukėme. Kelte visi galėjo degintis saulėje, nes buvo specialiai tam paruošti čiužiniai. Tiems, kas labai išalko ar ištroško, buvo mini baras.

Pirmoji sala, į kurią atplaukėm – Kalimnos. Tai yra gyvenvietė, kurioje jau nuo senų laikų klesti jūros kempinių verslas. Ten pavalgėme, pasivaikščiojome, galėjome nusipirkti suvenyrų ir pan. Kalimnos saloje buvome 2 valandas. Ir visiškai užteko, nes buvo labai karšta, nesinorėjo labai ilgai kepti saulėje. Sala nedidelė, bet labai daug, vos ne vienas ant kito sustatyti gyvenamieji namai, cerkvės, parduotuvės, kavinės ir visokios kitokios įstaigos. Skirtingai nei Koso saloje, Kalimnos buvo labai nedaug žalumos ir žydinčių augalų ar medžių, nes paprasčiausiai jiems ten nebuvo kur augti – visur  asfaltas ir mūras.

Loretos Puidokaitės nuotr./Kruizas. Pirmoji sala  Kalymnos.
Loretos Puidokaitės nuotr./Kruizas. Pirmoji sala – Kalymnos.

Kita sala – Plati, buvo skirta tik tiems, kas gerai mokėjo plaukti, nes tai tik mini salelė, prie kurios su keltu priplaukėme ir buvo galima iš kelto iššokti ar nusileisti laiptukais tiesiai į vandenį pasimaudyti, atsivėsinti. Ten buvome apie 30 minučių.

Ir paskutinė sala – Pserimos. Tai žvejų kaimelis, kuriame yra tik vienas didelis paplūdimys, gal su 4–5 barais, keliais prekiautojais natūraliais prieskoniais ir suvenyrais, pagamintais iš jūroje rastų kriauklyčių ir visokių kitokių grožybių, jūros kempinėmis ir akmenimis – pedikiūro pemzomis. Šioje saloje gyvena tik apie 40 žmonių.

Tik pradėjus plaukti, pradėjo groti Sirtakis. Kapitonas šoko ir ragino visus prisijungti. Ir taip muzika mus linksmino viso plaukimo metu. Buvo išties smagu! O grįžtant šiek tiek sukilo bangos, tai mūsų „laivelį“ taip lengvai, bet bauginančiai pasiūbavo.

Priešpaskutinę atostogų dieną nuvykom į Lido vandens parką. Manėme, tai bus paskutinė mūsų pramoga Koso saloje. Lido – tai vienas didžiausių vandens parkų Graikijoje, kurio plotas – 75 000 kvadratinių metrų. Ten įrengta begalė įvairiausių pramogų – atrakcionai suaugusiems, atrakcionai vaikams, sūkurinės vonios, baseinai pasiplaukiojimams, baseinas, kuris banguoja lyg jūra per audrą, ir daug kitų. Aišku, išbandėm visus atrakcionus.

Taip pat yra daugybė gultų, ant kurių galima tiesiog mėgautis saule. Sumokėjus vienkartinį įėjimo mokestį ten galima būti visą dieną, yra įrengta ir kavinių-barų. Aplinka nuostabi – visur pilna augalų, medžių, spalvingų gėlių, įvairių gyvūnų skulptūrų ir net tikras mini zoologijos sodas, kuriame gyvena keletas stirnų ir elnias.

Paskutinę dieną buvome nusprendę ramiai praleisti paplūdimy, o vėliau dar truputį pasivaikščioti po miestą, nusipirkti dar keletą lauktuvių. Tačiau taip ramiai pragulėti ištisas valandas paskutinę atostogų dieną kažkaip visai nesinorėjo... Todėl pradėjome žvalgytis siūlomų vandens pramogų. Na ir nespėjome nė mirktelėti, kaip vyras išsiderėjo pasiplaukiojimą dviem asmenims 20 minučių už 40 eurų (nors paprastai vienam asmeniui kainuoja 45 eurai 10 minučių). Aišku, plaukė vyriškiai, nes mums, moteriškėms, tokia pramoga per baisi... Vyrai grįžo pilni įspūdžių ir adrenalino!

Štai taip linksmai, įdomiai ir turiningai praleidome savo atostogas. Aišku po tokių atostogų reikia kitų atostogų – poilsiui, tačiau gauti įspūdžiai ir malonumai atperka visus nuovargius.

Visi esame labai patenkinti savo kelione. Sala išties įspūdinga ir labai graži, ne veltui vadinama „Plūduriuojančiais sodais“. Tikrai būtų smagu vėl ten kada nors grįžti. Bet tik tada, kai būsime apkeliavę daugiau pasaulio, nes vis norisi pamatyti kažką daugiau ir nauja.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min