– Šiuo metu pasaulis keičiasi itin sparčiai. Ar apskritai įmanoma prognozuoti, kokios specialybės bus reikalingos po dešimtmečio ar dviejų?
– Prognozuoti ateitį visada sunku, tačiau tokios prognozės būtinos. Kitas klausimas, kaip turi būti prognozuojama. Jeigu žiūrėsime tik į skaičius ir apsiribosime siaurais ekonometriniais skaičiavimais, kiek vienos ar kitos profesijos atstovų reikėjo anksčiau, kiek reikia šiandien, ir iš to darysime išvadą, kiek jų reikės ateityje, norimo atsakymo negausime. Pasaulyje vyksta labai daug įvairių pokyčių, todėl darbo rinkos prognozavimas turi suteikti kuo daugiau kokybinės informacijos. Kitaip tariant, šiandien reikia įvertinti ne tik tai, kiek ir kokių profesijų specialistų reikės darbo rinkoje, bet ir galvoti, kaip šių specialistų poreikį paveiks socialiniai, ekonominiai procesai, globalizacija, migracija, netgi kintantis klimatas. Intensyvėjanti skaitmenizacija bei robotizacija neatsitiktinai skatina diskusijas apie ketvirtąją pramonės revoliuciją bei apie tai, kad rutininius darbus pakeitus technologijoms, nekvalifikuotų darbuotojų reikės vis mažiau.
– Lietuvoje susidariusi lyg ir paradoksali situacija: esą pas mus specialistų su aukštuoju išsilavinimu yra per daug, nes darbo rinkoje didesnė pasiūla darbininkiškų profesijų atstovams, o štai pasaulio tendencijos rodo, kad praktiškai visuose kontinentuose auga universitetinio išsilavinimo poreikis.
– Profesinis išsilavinimas reikalingas, nes automatizuoti visus darbus vargu ar pavyks. Tačiau universitetinio išsilavinimo svarbą lemia tai, kad keičiasi darbo turinys. Veikla, kuriai anksčiau pakako vien profesinių žinių bei įgūdžių, dabar reikalauja ir akademinių žinių. Klasikinėje gamyboje darbininkas buvo atsakingas už siaurą sritį ir jam pakako dirbti vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis. Tokių darbuotojų poreikis neabejotinai mažės, o specialistų, suvokiančių plačios aprėpties darbo procesus, augs. Ir Lietuva šiuo atveju negalės būti išimtis.
– Tarkime, Japonijoje, prieš pasirinkdamas karjeros kelią kiekvienas moksleivis turi galimybę save praktiškai išmėginti keliose dešimtyse įvairių veiklų. Ar ši šalis savo profesinio orientavimo sistema Lietuvai šiandien galėtų būti sektinas pavyzdys?
– Taip toli kaip iki Japonijos keliauti netgi nereikia. Taline Estijos verslas yra įkūręs neformaliojo ugdymo centrą, kurio laboratorijose moksleiviai gali dalyvauti pačiose įvairiausiose profesinėse veiklose bei stebėti, kaip specialistai čia kuria ir įgyvendina savo idėjas. Vaikams yra galimybė susipažinti su įvairiomis profesijomis arba gauti atsakymą į klausimą, kaip ekonomiškai įrengti ventiliaciją, pagaminti gaminį iš medienos ar metalo. Vytauto Didžiojo universitetas su partneriais iš Latvijos ir Estijos aukštųjų mokyklų šiuo metu vykdo ES finansuojamą projektą „Inovatyvūs tarpdisciplininio karjeros konsultavimo metodai“ ir rengia bendrą trijų Baltijos šalių programą pedagogams – karjeros konsultantams. Lietuvai tenkanti programos dalis yra žemės ūkis ir maisto perdirbimo pramonė.
– Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu plinta pačių abiturientų sugalvotas šūkis: „Rinkis profesiją stovėdamas ant žemės“. Arčiausiai žemės, be abejo, ir būtų su agroverslu susijusios profesijos. Kokią matote jų perspektyvą?
– Agrosektorius yra labai plačios aprėpties. Jis apima tvarią žemės ūkio gamybą plačiąja prasme – sveiką maisto grandinę nuo lauko iki stalo, miškininkystę, žuvininkystę, biomasės gamybą ir jos panaudojimo galimybes.
Iš pirmo žvilgsnio gal ir gali pasirodyti, kad žemės ūkis kaip „darbdavys“ jau išsemtas. Nes pats darbo organizavimas šiame sektoriuje yra labai pasikeitęs. Kadaise daugiausia žmonių dirbo būtent žemės ūkyje, vėliau pramonėje, o dabar lyderis pagal užimtumą yra paslaugų sektorius. Bet strateginė žemės ūkio reikšmė yra ir bus pati svarbiausia. Galima drąsiai teigti, kad nuo to, kaip vyks žemės ūkio raida, priklauso visos žmonijos ateitis.
Šiuo metu neatsitiktinai pasaulio aktualija tampa diskusijos apie tvarios žemdirbystės svarbą, būtinybę išsaugoti ekosistemas, apie klimato pokyčių keliamus iššūkius. Dėl šylančio klimato globaliu mastu bus vis sudėtingiau vystyti žemės ūkio gamybą ir išmaitinti augančią planetos populiaciją.
Tikėtina, kad netgi Pietų Europos šalims dėl klimato kaitos ateityje bus sunku išsimaitinti pačioms, jau nekalbant apie žemės ūkio produkcijos eksportą. Taigi kyla akivaizdūs globalūs iššūkiai, prie kurių reikės prisitaikyti. Ir Lietuvos agrosektorius, sakyčiau, turi unikalią galimybę rasti nišą šiuos iššūkius sprendžiant.
Žemės ūkio profilio profesijų paklausa globaliu mastu stipriai auga jau dabar. Žinios, pagrįstos mokslo tyrimais, išmanioji agronomija, išmanioji gyvulininkystė tampa vis reikalingesnės.
Kalbant apie maisto perdirbimo pramonę taip pat visi matome, kad dėmesys maisto kokybei ir maisto poveikiui žmogaus sveikatai yra stipriai išaugęs – tuo itin domisi ne tik ekspertai, bet daugelis vartotojų.
Tačiau kol kas Vakarų visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys labiau sutelktas į gana paviršutiniškus ir fragmentiškus dalykus, pavyzdžiui, į maistą kaip madą. Kol kas mažai kalbama apie racionalų maisto kaip svarbiausio žemės ištekliaus naudojimą bei apie tai, kaip turi kisti išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojų mitybos įpročiai, kad būtų užtikrinta tvarios žemdirbystės ir tvarios ekonomikos raida viso pasaulio mastu.
Taigi prognozuočiau, kad pasirinkęs žemės ūkio krypties mokslus jaunas žmogus šiandien tikrai neapsiriks, jei jis ieško racionalaus kelio ir turi kryptingą viziją. Technologijų pažanga žemės ūkyje vyksta itin sparčiai. Yra tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės krypties ūkių, kuriuose tiesioginio žmogaus dalyvavimo praktiškai jau visiškai nebereikia. Tačiau tokiems ūkiams reikia labai aukštos kompetencijos kūrybingų specialistų.
Agrosektoriaus kompetencijų paklausa jau dabar yra tarptautinė, jų reikia ne tik ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, bet ypač – besivystančiosioms, kurios dažnai susiduria su bado, nepakankamos mitybos pavojais. Žmonės, kurie renkasi karjerą agrosektoriuje, neturėtų galvoti, kad jų žinių bei gebėjimų reikės tik Lietuvai.
– Tačiau jau šiuo metu rimtai nerimaujame dėl išaugusios emigracijos. Ar įgytos profesijos tarptautiškumas dar labiau nepaskatins emigracijos masto?
– Norint dalytis patirtimi su pasauliu nebūtina emigruoti. O būtent keitimasis žiniomis, dalyvavimas įvairiuose tarptautiniuose projektuose, kuruojamuose Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, ateityje tik aktyvės. Todėl universitetinės žinios įgys vis didesnę globalią reikšmę. Jungtinių Tautų prioritetas yra ir tvari žemės ūkio plėtra, ir pragyvenimo sąlygų visiems užtikrinimas, ir bado eliminavimas. O visa tai atveria platų tarptautinės veiklos lauką agrarinio profilio universitetinį išsilavinimą įgijusiems žmonėms.
Kalbėjosi Rasa Nazelskytė
