Jau daugybę metų tarptautiniai ekspertai Lietuvos mokslo ir inovacijų sistemos vertinimuose atkreipia dėmesį į neefektyvų ir fragmentišką šalies mokslo ir studijų institucijų tinklą, nepakankamą ir neefektyvų finansavimą moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), per mažą šalies ūkio gebėjimą pritaikyti MTEP rezultatus, per menką šalies įsitraukimą į tarptautinę erdvę.
Šuo loja, o karavanas eina. Tą trečiadienį konstatavo apskritojo stalo diskusijos dalyviai, kalbėję apie universitetų tuštėjimo metą ir svarstę, kas esame ir kur link einame?
Išlieka, nes neprisitaiko
Išklausęs MOSTA atstovų pranešimus, kuriuose buvo pristatyti plačios apžvalgos rezultatai, Vilniaus universiteto (VU) rektorius Artūras Žukauskas kopė į tribūną ir improvizuotai pasisakė, ką galvoja apie ekspertų išvadas.
„Neseniai buvau Bolonijoje, ten susirenka įvairių Europos universitetų rektoriai. Kaip smalsus ir naujas rektorius nuvykau pasikalbėti ir sužinojau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, man buvo paaiškinta, kad Europoje nuo XVI amžiaus yra išlikusios tik 65 institucijos, iš jų 56 – universitetai. Vienas iš jų stūkso netoliese (VU – red. past.). Ėmėme aiškintis, kodėl universitetai išlieka, o tuo metu įvairios bendrovės ir verslo organizacijos tai atsiranda, tai žlunga“, – pasakojo rektorius.
Universitetai atlieka labai įdomią misiją: rengia žmones ne darbo rinkai, ne valdžios užsakymu, o pirmiausia moko juos mąstyti.
Vienas garsus profesorius pateikė savo prielaidą. Girdi, išnyksta tos rūšys, kurios per stipriai adaptuojasi prie aplinkos. Jai pasikeitus rūšys nebesugeba prisitaikyti prie naujovių ir išnyksta.
„Taigi, universitetai išlieka, nes jie nelabai adaptuojasi prie aplinkos“, – apibendrino A.Žukauskas.
Ir vis dėlto, kodėl universitetai išgyvena? „Nes atlieka labai įdomią misiją: rengia žmones ne darbo rinkai, ne valdžios užsakymu, o pirmiausia moko juos mąstyti.“
Būtent todėl, pasak A.Žukausko, universitetai negali prisirišti prie statistinių lentelių ir skaičių. „Jei bandytume rinkti tuos taškus, prisitaikytume prie rinkos poreikių ir rodiklių, perspektyvoje mūsų lauktų dinozaurų likimas“, – neabejoja akademikas.
Jo manymu, šaliai reikia turėti universitetų, kurie sugebėtų rengti talentus: „Ne universitetų skaičiuje ir programose esmė, ne tame, kiek žmonių turime su aukštuoju išsilavinimu. Neprisiriškime prie skaičiukų, o galvokime, kaip turėti šalyje daugiau mąstančių žmonių.“
Universitetai – tik penktadaliui?
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, sertifikuotas vadybos konsultantas dr. Aleksandras Abišala sakė sutinkąs su rektoriumi A.Žukausku, tačiau su viena sąlyga: jei daiktus pradėsime vadinti tikraisiais vardais.
„Jei universitetais vadinsime tik universitetus, o aukštąjį mokslą – tik aukštuoju mokslu“, – paaiškino.
Antradienio vakarą jis sudėliojo schemą, kurioje 30-mečiai Lietuvoje pagal išsilavinimą išsidėliotų taip: 10 proc. baigusių pagrindinę mokyklą, 10 proc. – vidurinę, 10 proc. – profesinę, 50 proc. – kolegiją ir apie 23 proc. – universitetą.
„Žinau, kad sumoje yra daug daugiau nei 100 proc. Taip nutiko, nes mano schemoje dalis žmonių turėtų būti baigę ir profesinę mokyklą, ir universitetą, priklausomai, kaip sekasi“, – kalbėjo A.Abišala.
-
Daugiau negu pusė aukštąjį išsilavinimą turinčių britų dirba nekvalifikuotus darbus
-
Audronė Pitrėnienė: 5 priežastys, kodėl reikia naujo Mokslo ir studijų įstatymo
-
Rektoriai ragina neskubėti su gerai besimokančio studento apibrėžimu
-
Julija Kiršienė: Lietuvos mokslo nauda turi atsispindėti sprendžiant visuomenės problemas
-
Platus tyrimas atvėrė aukštojo mokslo žaizdas: blogai, labai blogai
Universitetai turėtų daugiausiai užsiimti moksline tiriamąja veikla. Kolegijos patenkinti verslo lūkesčius ir rengti specialistus darbo rinkai. „Be to, reikėtų atgaivinti profesinės mokyklos prestižą“, – įsitikinęs diskusijos dalyvis.
Kodėl ilgaamžiškumas – vertybė?
Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos valdybos pirmininkas Simonas Gustainis VU rektoriaus A.Žukausko pamąstymus sutiko kritiškiau.
Jis atkreipė dėmesį, kad „Forbes“ sudarytame pažangiausių JAV įmonių sąraše šiandien esančių bendrovių prieš 100 metų nebuvo. Kitaip tariant, vienos įmonės žlunga, kitos įkuriamos, tačiau JAV ekonomikos tai nesusilpnino.
S.Gustainis suabejojo, ar universiteto ilgaamžiškumas ir gyvavimas 600 metų yra savaime vertybė.
„Siekiant pokyčių, reikia su kuo nors lygintis, nebent manoma, kad viskas ir taip gerai. Bet tada nesakykime, kad verslui su mokslu reikia bendradarbiauti“, – kategoriško nusiteikimo neslėpė S.Gustainis.
Tikslas: ir talentai, ir visi kiti
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. dr. Juozas Augutis pritarė A.Žukauskui: svarbiausia aukštojo mokslo sistemoje išsaugoti, išugdyti talentus, jų neprarasti.
„Kad ir kaip būtų suprojektuota mūsų aukštojo mokslo sistema, jei ji nebus palanki talentams ugdyti, mes juos prarasime – juos labai greitai pasiims Europos ar kitos pasaulio šalys“, – kalbėjo J.Augutis.
Kad ir kaip būtų suprojektuota mūsų aukštojo mokslo sistema, jei ji nebus palanki talentams ugdyti, mes juos prarasime – juos labai greitai pasiims Europos ar kitos pasaulio šalys.
Be to, jo įsitikinimu, negalima netekti ir likusios jaunimo dalies. „Čia kaip sporte: labai gerai turėti aukšto lygio komandą, bet galvojant apie sveiką visuomenę reikia užtikrinti, kad sportavimas būtų masinis. Nelabai gražu tarti tokį terminą kaip aukštasis masinis išsilavinimas, bet faktas – jis yra“, – neabejojo kalbėtojas.
VDU rektorius priminė skaičius: apie 80 proc. šalies abiturientų nori baigti aukštąjį mokslą. Apie 50 proc. studentų studijuoja savomis lėšomis.
„Jei padarysime klaidų, jie nestudijuos pas mus. O išvažiavimas studijuoti į kitą, kad ir žemesnio lygio universitetą užsienyje, gresia tuo, kad jie visai negrįš į Lietuvą, tada turėsime dar didesnę duobę. Spręsdami, ką daryti, turime įgyvendinti realias idėjas. Pirmiausia sudaryti sąlygas talentų, lyderių, gabiausių studentų ugdymui, tačiau iš esmės turi būti sąlygos plačiam išsilavinimui. Jei to nepasiūlysime mes, pasiūlys kiti“, – įsitikinęs J.Augutis.
Valdžia tik suriša rankas
Vilniaus universiteto vyriausiasis mokslo darbuotojas, prof. habil. dr. Eugenijus Butkus atsiduso.
„Per savo amžių dalyvavau ne vienoje dešimtyje tokių renginių. Sakoma, kad problemas reikia išdiskutuoti, o tada spręsti. Bet mes jau nusidiskutavome tiek, kad bloga šnekėti, o veiksmo vis dar nėra“, – apgailestavo profesorius.
Esą nedaug ko vertos ir Seime pradėtos svarstyti Mokslo ir studijų įstatymo pataisos.
„Iš esmės jokių esminių pakeitimų ten nėra, o įstatymas toli gražu nėra orientuotas į tai, kad būtų sprendžiamos problemos tiek studijų, tiek mokslinių tyrimų srityje“, – konstatavo E.Butkus.
Iš esmės jokių esminių pakeitimų ten nėra, o įstatymas toli gražu nėra orientuotas į tai, kad būtų sprendžiamos problemos tiek studijų, tiek mokslinių tyrimų srityje.
Jo pastebėjimu, Lietuvoje neoptimalus ne tik aukštųjų mokyklų, bet ir mokslinių tyrimų institucijų tinklas.
„Tarptautiniame kontekste atrodome nekaip. Sugebame ignoruoti tarptautinių ekspertų išvadas, kurios identifikuoja silpnąsias kryptis, kurias reikėtų taisyti. Bendras mokslo lygis nėra aukštas. Tačiau yra ir pasaulinio lygio mokslininkų. Reikėtų koncentruotis būtent į tuos, kur yra potencialas, aukštas lygis ir būtų galima tikėtis rezultatų.
Geriau finansuoti vieną gerą tyrimą nei dešimt prastų. Tuo metu mes finansuojame pakankamai daug vidutinio ir žemo lygio mokslininkų ir mokslinių tyrimų, tačiau nekoncentruojame lėšų ten, kur jos duotų didžiausią grąžą“, – samprotavo E.Butkus.
Buvęs švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis replikavo: „Pasiūlymai geri, bet, sakyčiau, praleistas laikas. Aš dabar irgi galiu kalbėti, kad reikia finansuoti tik gerus universitetus, kolegijas, nes nesu ministras, esu laisvas. Pareigų turėjimas Lietuvoje labai suriša.“
„Tai iš tikrųjų labai didelė problema. Daugelis iš mūsų žino, kaip daryti, bet, kai atrodytų, gali tai padaryti, tai iš esmės negali, nes nelaisvas, o kai laisvas, neturi galios“, – D.Pavalkiui antrino J.Augutis.
Panašios nuostatos laikosi ir MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė: „Tos pačios problemos kartojamos nuo 1997 metų. Vadinasi, arba nesugebame priimti sprendimų, arba sprendimai, kuriuos priiminėjame, yra ne tie.“
