Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 06, 09:25

Mokslinės įžvalgos apie bendruomeniškumo įtaką mokytojų ir mokinių psichologinei gerovei

Gilinantis į mokyklų bendruomenių savijautą karantino metu atskleista, jog pusė 9–12 klasių mokinių (49 proc.) 2021 m. pavasarį, kai mokėsi nuotoliniu būdu, patyrė didelį psichologinį distresą. Emociškai išsekę ir pavargę tuo metu jautėsi ir kone trečdalis pedagogų, beveik ketvirtadaliui jų nebepakako energijos šeimai ir draugams.
Brigita Miežienė
Brigita Miežienė / VU nuotr.

Nors taip pat tyrinėta ir mokyklos administracijos atstovų bei tėvų savijauta, išskirtina, kad būtent mokytojai ir mokiniai karantino metu jautėsi labai panašiai. Apie aiškias psichologinės ir fizinės savijautos sąsajas su mokyklos bendruomeniškumu kalba ir Vilniaus universiteto tyrėjų grupei vadovavusi doc. Brigita Miežienė, atskleisdama tyrimo „Mokymosi pasiekimus sąlygojantys ir psichosocialines rizikas mažinantys mokyklos bendruomenės ir lyderystės veiksniai“ rezultatus.

„Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, psichologinė gerovė yra empiriškai pagrįstas rodiklis, atspindintis asmens aktyvumo, energingumo, atsipalaidavimo, geros nuotaikos būseną, interesų turėjimą, taigi, psichologinė gerovė yra psichikos sveikatos rodiklis, – sako B.Miežienė. – Mūsų tyrimo rezultatai aiškiai parodė, jog didesnė tėvų psichologinė gerovė ir mažesnis psichologinis distresas siejasi su didesniu mokyklos socialiniu kapitalu: bendradarbiavimu su mokyklos administracija, kitais tėvais sprendžiant ugdymo proceso problemas, pedagogų, savo vaiko klasės vadovo palaikymu, mokykloje teikiama emocine parama. Tėvų dalyvavimas mokyklos gyvenime siejasi su mažesniu jų nerimu, dažnai kylančiu dėl nežinomybės.“

Tyrime dalyvavo daugiau nei 30 mokyklų ir per 3 tūkstančius jų bendruomenių narių, iš jų kone 1,5 tūkstančio 5-12 klasių moksleivių, beveik 1 tūkstantis tėvų, daugiau nei pusė tūkstančio pedagogų ir pusė šimto administracijos darbuotojų.

„Nustatyta, kad geresnė pedagogų psichologinė savijauta siejasi su didesniu palaikymu, polinkiu bendradarbiauti, drauge – geresniais bendruomenės santykiais ir efektyvesniais mokyklos vadovybės sprendimais, – vardija kita tyrėja doc. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė. – Kuo geriau pedagogai vertina mokyklos bendruomenės narių tarpusavio santykius, bendradarbiavimą, kuo daugiau palaikymo sulaukia, tuo geriau jaučiasi ir mažiau patiria perdegimo sindromo požymių.“

Komentuodama pedagogų ir mokinių savijautos panašumą karantino laikotarpiu, J.Buzaitytė-Kašalynienė teigia, kad norėdami padėti vaikams, pirmiausia turime padėti pedagogams. Pašnekovė pabrėžia, kad blogiau jaučiasi ir daugiau perdegimo požymių patiria pedagogai, kurie nejaučia mokyklos vadovybės palaikymo, nesijaučia įtraukiami į mokykloje priimamų sprendimų priėmimo procesus, taip pat tie, kurie nuotolinio mokymo metu dažniau patyrė patyčias arba žinojo, kad yra užgauliojami kiti mokytojai. Didesnis mokytojų asmeninis ir su darbu susijęs perdegimas siejasi su mažesniu pasitikėjimu savo kompetencija dirbti nuotoliniu būdu ir su mažesne psichologine gerove.

VU nuotr./Jolita Buzaitytė-Kašalynienė
VU nuotr./Jolita Buzaitytė-Kašalynienė

Geresnė pedagogų psichologinė gerovė (mažesnis perdegimas, didesnis palaikymas) itin stipriai siejasi su geresniais santykiais bendruomenėje, jos narių bendradarbiavimu, taip pat ir su efektyvesniu mokyklos vadovybės problemų sprendimu ir vadovavimu.

Prof. dr. Arūnas Emeljanovas akcentuoja fizinio aktyvumo sąsajas su psichosocialiniais rodikliais: „Fiziškai aktyvesni, mažiau laiko sėdint praleidžiantys mokiniai patyrė mažiau psichologinio distreso ir pasižymėjo didesne psichologine gerove, tuo tarpu fiziškai mažiau aktyvūs mokiniai turėjo didesnių emocinių, elgesio ir bendravimo sunkumų.“

VU nuotr./Arūnas Emeljanovas
VU nuotr./Arūnas Emeljanovas

Doc. dr. Sigita Girdzijauskienė tyrinėjo, kokia yra mokinių savijauta ir pasiekimai mokytojų, tėvų ir pačių mokinių akimis. Pasak jos, tyrimas patvirtino, jog didesnis mokinių psichologinis distresas siejasi su didesniu jų tėvų distresu, o didesnė vaikų psichologinė gerovė – su didesne jų tėvų psichologine gerove. „Didelį psichologinį distresą patiriančių tėvų buvo 23 proc. Tėvai, kurių vaikai patyrė patyčias nuotolinio ugdymo metu, pasižymėjo didesniu psichologiniu distresu.”

VU nuotr./Sigita Girdzijauskienė
VU nuotr./Sigita Girdzijauskienė

Psichosocialinių studijų doktorantė Erika Speičytė-Ruschhoff teigia, jog psichologo pagalbos, anot tėvų / globėjų, ugdymo procese reikia 26 proc. mokinių, socialinio pedagogo – panašiai, 25 proc.

VU nuotr./Erika Speičytė-Ruschoff
VU nuotr./Erika Speičytė-Ruschoff

E.Speičytė-Ruschhoff įvardija, jog patyčias nuotolinio mokymosi procese patyrė 14 proc. mokinių. Kas penktas mokinys (22 proc.) kreipiasi pagalbos dėl patyčių į mokytojus. Patiriantys patyčias mokiniai pasižymi prastesne psichologine gerove, didesniu psichologiniu distresu, prastesniais matematikos ir lietuvių kalbos pažymiais. Patiriantys patyčias jautė didesnį psichologinį distresą ir pasižymėjo dažnesne depresijos rizika nei patyčių nepatiriantieji.

Prof. dr. Roma Jusienė pabrėžia geros savijautos ryšį su mokyklos socialiniu kapitalu, socialiniu palaikymu, santykiais su tėvais ir mokytojais, bei santykiais su bendraamžiais. Pasak tyrėjos, mokiniai, turintys daugiau draugų, daugiau su jais bendraujantys gyvai, palaikantys gerus santykius su tėvais ir mokytojais, pasižymi didesne psichologine gerove. Beveik penktadaliui 5–12 klasių mokinių būdinga depresijos rizika. Tačiau gera psichologine savijauta pasižymėjo 58 proc. 5–12 klasių mokinių.

Mokinių jaučiamas mokyklos bendruomenės (bendraklasių, mokytojų, kitų specialistų (psichologo, socialinio darbuotojo), mokyklos vadovybės ir savo tėvų) palaikymas siejasi su didesne jų psichologine gerove ir mažesniu psichologiniu distresu.

VU nuotr./Roma Jusienė
VU nuotr./Roma Jusienė

„Turime mąstyti apie kitokį ugdymo formatą, įvertinant kontekstą – aplinką, terpę, kurioje visi mokosi vieni iš kitų – vaikai mokosi iš mokytojų, o mokytojai taip pat gali mokytis iš vaikų, tą labai svarbu suprasti, kuriant naują, šiuolaikinę mokymosi ekosistemą, – apibendrindamas tyrimo įžvalgas sako dr. Stanislav Sabaliauskas. – Be abejo, gauti žinių yra svarbu, tačiau mokymasis siejasi ir su kitos kultūros įsileidimu į save, su tolerancija kitoniškumui, santykiais. Visa tai turi tamprų ryšį su socialiniu kapitalu, vertybėmis, socialiniu-emociniu ugdymu.“

VU nuotr./Stanislav Sabaliauskas
VU nuotr./Stanislav Sabaliauskas

Atlikę tyrimą mokslininkai parengė rekomendacijas mokyklų bendruomenėms (administracijos atstovams, mokytojams, mokinių tėvams ir patiems mokiniams) bei už vaikų ir paauglių švietimą atsakingiems politikams. Mokslininkai pataria:

  • Kurti saugią mokymosi aplinką. Pandemijos metais daugelis mokinių patyrė psichologinių traumų, mokymosi sutrikimų, fizinę izoliaciją ir nutrūkusius ryšius su mokykla ir bendraklasiais, o tai neigiamai paveikė ir dar vis veikia jų psichikos sveikatą. Mokiniai mokosi, išbando naujoves ir realizuoja savo siekius tik saugioje ir palaikančioje mokymosi aplinkoje, kai gali pasitikėti juos supančiais suaugusiaisiais. Todėl mokytojams tenka atsakomybė mokykloje kurti emociškai saugią mokymosi aplinką.
  • Ir mokytojus, ir mokinius skatinti laikytis gerą fizinę sveikatą ir emocinę savijautą užtikrinančių sąlygų: kasdien privalomai skirti laiko ir dėmesio fiziniam aktyvumui, daryti pertraukas, kurių metu būtų atliekami fiziniai pratimai, tinkamai organizuoti poilsio režimą.
  • Ilgainiui sukurti nuolatinę ir gerai organizuotą emocinės pagalbos sistemą mokytojams ir mokiniams. Tam galima pasitelkti nevyriausybines organizacijas, išnaudoti mokyklos bendruomenės ar gyvenamosios vietos bendruomenių potencialą.
  • Rūpintis mokinių ir mokytojų socialiniais ir emociniais poreikiais. Nors per nuotolinio mokymosi metus prarastos ar neįgytos mokinių kompetencijos kelia susirūpinimą, tačiau mokinių socialiniai ir emociniai poreikiai yra pagrindas siekiant ir geresnių mokymosi pasiekimų. Sudaryti planą, kaip bus tenkinami socialiniai ir emociniai mokinių poreikiai pasitelkiant specialistus – svarbu nepalikti visko savieigai ar kiekvieno mokytojo nuožiūrai. Mokyti mokytojus, kaip atpažinti traumą išgyvenantį vaiką, kaip kalbėti su mokiniais apie psichikos sveikatą, patirtas traumas, tinkamai reaguoti krizinėse situacijose.
  • Kalbėti apie psichikos sveikatą. Skirti pakankamai laiko kalbėtis su mokiniais apie psichikos sveikatą ir leisti mokiniams dalytis savo mintimis apie gyvenimą, mokyklą, ateitį ir t. t. Leisti mokiniams suprasti, kad ir kiti išgyvena panašius jausmus ir šitaip pajusti bendrumą. Nurodyti prieinamus ir žinomus šaltinius apie mokinių psichikos sveikatos stiprinimą.

Tyrimas, kurio pagrindu yra parengtos rekomendacijos, kaip efektyviai reorganizuoti ugdymo procesą visuotinės krizės akivaizdoje, atliktas Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos užsakymu. Projektą finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. S-DNR-20-8) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba.

Rekomendacijos švietimo politikai: https://www.mf.vu.lt/images/Gaires_svietimo_politikai.pdf

Rekomendacijos mokyklų bendruomenėms: https://www.mf.vu.lt/images/Rekomendacijos_mokyklos_bendruomenei.pdf

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min