Per pirmąją rusų kalbos pamoką moteriškoji klasės dalis nustatėme, kad tai be galo simpatiškas vyrukas. Žinoma, jis kokį 10 metų vyresnis, o tai reiškė beviltišką senatvę, bet stilingai apsirengęs, malonios šypsenos, kuria buvome apdalintos. Vyriškoji klasės dalis nė trupučio nesusižavėjo nei šypsena, nei platėjančiomis mokytojo kelnėmis. Jie taip ir liko nesupratę, kas moteriškąją klasės pusę pavertė visai nesukalbamomis mergaitėmis, mintinai deklamuojančiomis kažin kokias rusiškas eiles. Klasėje gerai besimokančių berniukų nebuvo, tik vidutiniokai, kuriems tikriausiai tėvai neleido išvažiuoti iš namų, kad įstotų mokytis į kokį technikumą. Na, o mergaičių pusėje vyko neapsakomi pokyčiai. Neatmenu dabar po šitiek metų, kokį rusų klasiką tuo metu nagrinėjome, žinau, kad tai buvo nuobodybių nuobodybė. O ką jau kalbėti apie rusų kalbos gramatikos pamokas... Tai matydamas auklėtojas Stepas Kazakauskas, beje, jis pats tikriausiai buvo poezijos fanatas, supažindino mus su S.Jesenino kūryba. Reikia tik įsivaizduoti, kaip vietoj kažkokio Gogolio jis mums deklamuodavo:
„... Ir tu būtumei mano daina,
Eičiau paskui keliu tavuoju...
Pirmąkart man triukšmaut jau gana,
Pirmąkart apie meilę dainuoju. „
(Baltoji obelų pūga, 1961)
Žinoma, originalo kalba. Mokytojas Stepas sugebėjo išdėstyti visą programą, papildomai „užburti“ Jeseninu, Bloku, Lermontovu ir daugeliu kitų. Klasės pažangumas pakilo ne tik rusų, bet ir lietuvių bei prancūzų dalykuose. Jo pagalba mes susidomėjome literatūra.Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad auklėtinės buvome visu šimtu procentų jį įsimylėjusios...Tikėtina, kad kitų klasių merginos taip pat. Nes aš vieną kartą nugirdau, kaip mano mama, grįžusi iš tėvų susirinkimo, pasakojo tėčiui, jog auklėtojas guodėsi ta mūsų „meile“, kad jį glumino gal 15 porų įsmeigtų įsimylėjusių akių ir jis prašė tėvų pasikalbėti su dukterimis. Mane asmeniškai šis nugirstas pokalbis tikrai „atšaldė“, todėl toliau su mokytoju vyko dalykiškas poezijos pažinimas bei žavėjimasis, kuris mane lydi visą gyvenimą. Prisipažįstu, kai mokyklos vakarėlyje jis pakviesdavo šokiui, jausdavausi laiminga, o šokti jis pakviesdavo visas savo auklėtines, bet tik po vieną kartą.
Nežinau, kaip susiklostė kitų mergaičių gyvenimai, nes iš tos mokyklos po devintos klasės aš išvykau. Mokytojas taip pat. Niekada gyvenime jo neteko sutikti, nežinau, kaip susiklostė jo likimas. Labai norėčiau žinoti. Jei atmintis nepaveda, jis buvo kilęs iš Varėnos. Būdamas pats dar toks jaunas, jis puikiai išmanė paauglių mergaičių psichologiją, neužgavo mūsų pirmosios meilės jausmo ir svarbiausia, kad bent jau mane jis sudomino poezija ir tas domėjimasis yra gyvas iki šiol. Ne tik gyvas, jis išaugo, išvešėjo. Pragyvenau gyvenimą, nepaleisdama knygos iš rankos, dažnai tai buvo poezija. Kartais pati parašau eilėraštį. Sutikau visokių mokytojų, vėliau dėstytojų, bet kito tokio Mokytojo, kuris mano atminty išliktų beveik penkiasdešimt metų kaip gyvas, nenusitrynusiais ir neišnykusiais veido bruožais, man neteko. Esu dėkinga likimui nors už tą vieną.
Naujienų portalas 15min.lt kartu su Švietimo ir mokslo ministerija kviečia dalyvauti konkurse – „Mano nerealus Mokytojas“. Nugalėtojas bus apdovanotas planšetiniu kompiuteriu ASUS. Daugiau informacijos
