Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Socialinė pedagogė: „Pavyzdžio nerodome, o iš vaiko reikalaujame“

Tėtis su sūnum
„Shuterstock“ nuotr. / Tėtis su sūnum
Šaltinis: 15min
0
A A

„Prieš 13-ką metų dirbau „gaisrininke“, prieš 7-nis – „policininke“ ir tik pastaruosius 3-ris metus dirbu socialine pedagoge“, – juokaudama pasakoja Marijampolės Petro Armino pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Ona Misiukevičienė. Mokytojos teigimu, socialiniam pedagogui gali tekti „gesinti gaisrus“, tapti tvarką palaikančiu „prievaizdu“. Tačiau geriausia būti žmogumi, kuriuo vaikai pasitiki, ir į kurio kabinetą užeiti jiems visuomet yra jauku. Kuo išskirtinė yra socialinio pedagogo profesija? Kodėl gerų šios srities specialistų poreikis mokyklose visuomet išlieka?

Apie socialinio pedagogo profesiją ir dabartinių paauglių problemas 15min.lt kalbasi su socialine pedagoge (eksperte) Ona Misiukevičiene.

– Kas yra socialinis pedagogas? Koks jo vaidmuo mokyklos gyvenime?

– Atsakysiu vadovaudamasi ne knygine, o asmenine patirtimi. Tai žmogus, kuris yra labiausiai atsakingas už vaiko gerovę. Nuo kitų mokytojų socialinis pedagogas skiriasi tuo, kad turi stengtis visapusiškai pažinti vaiką ir suvokti jo socialinę situaciją.

Ona Misiukevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Ona Misiukevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių gebėjimų ar asmeninių savybių šiam darbui reikia?

– Reikia įgyti specialų išsilavinimą, tačiau svarbiausia – turėti tvirtą moralinį pagrindą: nuostatą, kad žmogus yra didžiausia vertybė, ir jį reikia gerbti. Taip pat svarbu gebėti neteisti ir nesmerkti žmogaus, bet priešingai – stengtis jį suprasti: šiandien galbūt jis/ji yra vienokioje situacijoje, bet ta situacija kitą dieną gali pasikeisti, ir žmogus atsistos ant kojų. Kitaip tariant, reikia tikėti ir pasitikėti žmogumi.

Aišku, svarbios ir kitos savybės – empatija, tolerantiškumas, sąžiningumas. Dirbdamas šį darbą turi būti pats vaikui pavyzdžiui.

Be to, socialiniam pedagogui labai svarbu būti kūrybiškam, gebėti tradicinėse situacijose pasielgti netradiciškai, t.y. taip, kaip to nesitiki, o ypač mokiniai.

Prieš keletą metų, kai mokykloje dar nebuvo mokyklinių uniformų, tarp mokinių buvo madinga į pamokas ateiti su treningais (privalumas – kuo daugiau juostelių ant sportinių kelnių). Aišku mokiniai mokytojų buvo raginami į mokyklą ateiti tvarkingai, tačiau situacija keitėsi ne taip sparčiai, kaip norėjosi.

socialiniam pedagogui labai svarbu būti kūrybiškam, gebėti tradicinėse situacijose pasielgti netradiciškai

Vieną dieną, prieš eidama į socialinių įgūdžių užsiėmimą, ir aš apsirengiau treningo kelnėmis (žinoma, kad su juostelėmis), užsivilkau džemperį ir dar gumos pakramtyti pasiėmiau.

Užsimečiau gobtuvą ant galvos ir einu kabineto link. Mokiniai, pamatę mane, ateinančią su treningu, neteko žado.

Tuoj pat pasipylė klausimai iš nuostabos: „Kaip jūs atrodote“, „Juk jums tai nepriimtina, netinka“, „Jūs niekada į mokyklą taip apsirengusi neateinate“.

Viso užsiėmimo metu vyko labai nuoširdus pokalbis, kur, kokiose vietose ir kokia apranga yra tinkama, o kokia ne.
Tai buvo puiki prevencinė priemonė, be moralo, tačiau su gyvu pavyzdžiu. Mano aprangoje, elgesyje, vaikai pamatė, kaip atrodo patys mokykloje. Dar ir dabar su šypsena prisimenu tą situaciją.

– Dėl kokių priežasčių į Jus dažniausiai kreipiasi dabartiniai paaugliai?

– Dėl negebėjimo spręsti konfliktinių situacijų tarpusavio santykiuose. Tarkime, kai kurie vaikai laiko norma pasisveikinant niuktelėti alkūne ar smarkiai plekštelėti per petį. Tenka kalbėti, kad tai nėra normalu, nes pasisveikindami mes paduodame ranką, kai kažką gauname – padėkojame.

Vaikui, kuris (pagal savo amžiaus tarpsnį) dar neturi problemos sprendimo įgūdžių, leidžiančių susigaudyti situacijoje, reikia suaugusio, sąmoningo žmogaus, kuris užvestų ant kelio, nurodytų teisingą kryptį.

Akcija „Nereikia diržo“ / Onos Misiukevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Akcija „Nereikia diržo“ / Onos Misiukevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar vaikai drovisi kreiptis į mokyklos socialinį pedagogą?

– Nepasakyčiau. Tai labai priklauso nuo žmogaus, kuris dirba mokykloje. Jeigu vaikas juo pasitiki, jis tikrai ateina noriai pasidalinti savo problemomis ir kartu paieškoti galimų jų sprendimų būdų.

– Kokios, Jūsų nuomone, yra šių konfliktinių situacijų priežastys?

– Didžiausia problema, manau, yra bendravimo pačiose šeimose nunykimas. Psichologai teigia, kad šiandien tėvai vidutiniškai per dieną savo vaikui skiria apie 7 minutes. Tačiau dažnai net ir tiek neskiria...

Per socialinių įgūdžių užsiėmimus kalbamės su vaikais, kaip jie labiausiai mėgsta leisti laisvalaikį su tėvais. Dažnas sako: žiūrėti TV, žaisti kompiuterinius žaidimus. Vienas vaikas, atėjęs pas mane į kabinetą prasitarė, jog savo tėvų nemato iš viso: „Kai aš grįžtu namo tėvų dar nėra, kai išeinu į mokyklą – jų jau nėra...“

Tolerancijos diena / Onos Misiukevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Tolerancijos diena / Onos Misiukevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu mes neskiriame laiko bendravimui, kaip galime norėti, kad mūsų vaikai mokėtų bendrauti? Spręstų konfliktus? Mes patys tapome labiau konfliktiški, mažiau pakantūs. Ko mes norime iš tų vaikų? Žvelkime į vaikus, kaip į savo paties veidrodį. Kitu atveju, gaunasi neteisybė: pavyzdžio patys neparodome, o iš vaiko reikalaujame pavyzdingumo.

Žvelkime į vaikus, kaip į savo paties veidrodį. Kitu atveju, gaunasi neteisybė: pavyzdžio patys neparodome, o iš vaiko reikalaujame pavyzdingumo.

Tėveliai kartais nori mums pasakyti, kad vaiko auklėjimas – mūsų pareiga.

Bet visi vertybiniai pamatai juk sudedami šeimoje: kokius pavyzdžius vaikas matys šeimoje, tokius rodys ir mokykloje.

Tad kartu su kiekvienu tėveliui ir mamyte tariamės, kaip būtų galima padėti jų vaikui, ir visi bendrai pasidaliname įsipareigojimais: ką jie, kaip tėvai, gali padaryti, kuo mes, kaip mokykla, galime pagelbėti, ir kokias pareigas turi perimti pats vaikas.

– Ar dažnai tenka kalbėtis su tėvais, tarpininkaujant kitoms institucijoms?

– Tenka, nors tai nėra dažnas atvejis, dažniausiai gebame surasti sprendimą kalbėdamiesi tik su tėvais. Tačiau, kai susiduriame su socialinės rizikos šeima, norint padėti vaikui, kartais tenka bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, seniūnijų socialiniais darbuotojais, kartais ir su nepilnamečių reikalų pareigūnais.

Akcija „Be patyčių“ / Onos Misiukevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Akcija „Be patyčių“ / Onos Misiukevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, jog mokykloje papildomai vedate bendravimo įgūdžių ugdymo užsiėmimus. Koks jų turinys?

– Kai įsivardinome problemą – nemokėjimą spręsti konfliktinių situacijų, drauge su mokykloje dirbančia prichologe ėmėme organizuoti ciklinius užsiėmimus, patariančius, kaip elgtis sudėtingose situacijose, ką daryti supykus, kaip susibendrauti su klasės draugiais.

Netgi treniruojame balsą, kaip atsakyti, kai tave draugas užgaulioja. Yra 4 žingsniai, kaip tą padaryti, ir užsiėmimo metu kiekvienas vaikas bando tvirtu ir aiškiu balsu pasakyti, kad jam kažkas nepatinka.

Be šių užsiėmimų mokykloje nuo 2008 m. mokykloje vykdome „Lions Quest“ programą „Paauglystės kryžkelės“, pradinėms klasėms -  „Antras žingsnis“, „Zipio draugai“.
Aktyviai dalyvaujame įvairiose Lietuvos mastu organizuojamose akcijose, pavyzdžiui, „Tolerancijos diena“, „Savaitė be patyčių“, „Veiksmo savaitė“, „Saugesnio interneto diena“, „Solidarumo bėgimas“, „Darom“ ir kt.

Daugiau kaip 700 Lietuvos mokyklų įgyvendina prevencines programas. Jos padeda ugdyti socialinius, emocinius įgūdžius. Projektą „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“ remia ES struktūriniai fondai.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min