– Kaip klostėsi Tavo, kaip žurnalisto, karjera? Nuo ko pradėjai? Kas buvo sunkiausia?
– Jei kalbėtume apie tą karjerą, už kurią man buvo mokami pinigai – pradėjau nuo „Žinių radijo“. Gal skamba neįtikėtinai, bet pamačiau, kad radijas ieško sporto žurnalisto, nusiunčiau CV, atrinko ir pradėjau.
Anksčiau buvo tokių darbų, kuriuos dirbau nemokamai. Ir dabar esu įsitikinęs, kad jie davė daugiausiai.
– Rašei straipsnius, dirbai radijuje, dabar – televizijoje. Ar tai yra sporto žurnalisto karjeros galimybių riba, ar galima bandyti pasiekti kažko daugiau?
– Manau, riba priklauso ne nuo to, kur dirbi ar dirbai, o nuo to, ką esi padaręs. Esu padaręs darbų, kuriais didžiuojuosi iki šiol, pavyzdžiui, nuostabūs interviu su Sergio Scariolo, Luisu Scola. Jei kalbėtume apie Lietuvą, manau, ir dabar daugelis futbolo gerbėjų atsimena interviu su Algimantu Breikštu. Tada jis 1000 procentų buvo įsitikinęs, kad laimės A lygą (nelaimėjo).
– Kaip vertintum galimybę dirbti viešajame sektoriuje? Na, tarkime, kūno kultūros ir sporto departamente, kokios nors sporto šakos federacijoje? Norėtum tai išbandyti?
– Apie tai negalvoju. Priklauso nuo to, ko iš manęs ten reikėtų, nes eiti tam, kad eičiau, nematau jokios prasmės.
– Sporto rungtynių komentatoriaus profesija reikalauja specifinių asmenybės bruožų. Kokius pagrindinius išskirtum? Kurie, Tavo manymu, yra svarbiausi, norint dirbti tokį darbą?
– BBC komentatoriai mokė taip: kai komentuojama, 60 procentų poveikio žiūrovams sudaro vaizdas, 30 – intonacija, 10 – kalba. Vadinasi, balsas yra labai svarbu. Dar svarbiau yra vienos ar kitos sporto šakos „vidinis“ išmanymas. Pavyzdžiui, aš dešimt metų buvau futbolo teisėjas, dar anksčiau – vaikų trenerio padėjėjas. Trečias svarbus dalykas – taisyklinga kalba. Tiesiog negaliu pakęsti, kai žmonės, dirbantys TV, daro didžiąsias kalbos klaidas. Ne ką mažiau svarbu ir įtikinamumas. Jei dirbdamas komentatoriumi (ar aktoriumi) sugebėjai įtikinti, vadinasi, atlikai puikų darbą.
– Kokį linksmiausią nuotykį, susijusį su Tavo darbu, galėtum papasakoti?
– Prisimenu kelis „žiaurius“ nusišnekėjimus iš nuovargio. Vyksta Anglijos „Premier“ lygos rungtynės. Jos nelabai įdomios, o šalyje jau vidurnaktis. Mano akys merkiasi, prieš jas – „Panoramos“ anonsas, kurio metu rodo dar ne prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tada aš įsijautęs: baudos smūgis, kamuolys baudos aikštelėje ir... pagaliau Dalios Grybauskaitės rankose. Kolega Žydrūnas Grudzinskas juokiasi, o aš suprantu, ką pasakiau. Tada buvo sunkiausia – kokius žodžius parinkti, kad galėčiau ramiai komentuoti toliau.
– Dauguma pastebi, kad Lietuvoje sporto žurnalistika, kaip ir visa kita, dažnai būna šališka. Ar sutinki su tuo?
– Turbūt taip, bet nematau čia jokios tragedijos. Visi mus lygina su rusų komentatoriais. Gomelskis per praėjusių metų pasaulio krepšinio čempionatą teisėjus „urodais“ vadino, aiškiai parodydamas, kad palaiko ne JAV, o Lietuvą. Ir jokios tragedijos.
– Ar turi profesinį autoritetą, žmogų, kurį laikytum geriausiu savo srityje ir lygiuotumeisi į jį?
– Nežinau, ar tinka toks atsakymas, nes šie žmonės nėra tiesiogiai susiję su mano profesija, bet aš tiesiog mėgavausi Dmitrijaus Nagijevo ir Eidvydo Stankevičiaus sugebėjimu būti laisvais.
– Ar Tavo laisvalaikyje lieka vietos aktyviam sportui?
– Kartais dar pateisėjauju. Patinka vadovauti kitiems.
– Kas lengviau: žaisti ar teisėjauti? Kodėl?
– Lioneliui Messi lengviau žaisti, man – teisėjauti. Nuo mažens nebuvau labai gabus, kad galėčiau būti geriausias žaidėjas, o teisėjauti – tokių gabumų turėjau. Gaila, kad ne visi tai įvertino.
– „Rytas“ ar „Žalgiris“?
– Vienareikšmiai – „Žalgiris“.
– Dažnai bendrauji su sportininkais. Ar galima teigti, kad sporto žvaigždės yra pasipūtusios ir dažnai serga žvaigždžių liga?
– Jei iš Deivido Šembero ar Arvydo Sabonio sunku gauti norimą atsakymą, nejau reikia suprasti, kad jie „pasikėlę“? Šiaip dauguma (pabrėžiu – dauguma) tikrai tokie nėra.
– Kokias didžiausias sporto žvaigždes Tau teko kalbinti?
– Luisą Scolą, Marių Stankevičių, Arvydą Sabonį, Bogdaną Tanjevičių, Deividą Blatą, Ričardą Berankį, Liną Kleizą.
– Su kuriuo Lietuvos ar pasaulio sportininku dar nesi bendravęs, bet mielai nueitum kartu išgerti kavos?
– Davidu Beckhamu.
– Geriausio Lietuvos sportininko rinkimuose triumfavo Simona Krupeckaitė. Sutinki su tokia nuomone? Koks buvo Tavo favoritas?
– Aš pats balsavau už Liną Kleizą. Be to, nesuprantu, kodėl nebuvo Donatos Rimšaitės. Nuoskaudos? O gaila – sakyčiau, asmeniškumų čia neturėtų būti.
– 2011 m. nelyginiai, o tai reiškia, kad nebus nei olimpiadų, nei svarbiausių futbolo čempionatų. Visgi kokių čempionatų ir varžybų jaunimui rekomenduotum nepraleisti šiais metais? Kokie sporto įvykiai, Tavo manymu, 2011-aisiais verti dėmesio?
– Europos krepšinio čempionatas. Bet manau, sunku bus jį praleisti, net jei ir norėsit.
– Visiems rūpimas klausimas: kaip seksis lietuviams? Kokios Tavo prognozės?
– Bijau, kad gali nesisekti. Pernai tikėjau, kad bus gerai, nes lietuviams niekada dar nebuvo dvejų iš eilės tragiškų metų. Kita vertus, iš eilės beveik niekada nebuvo ir dvejų gerų.
– Tradicinis klausimas: ar norėtum, kad Tavo vaikai pasuktų Tavo keliu?
– Nebūčiau prieš.
– Kokį klausimą, būdamas žurnalistas, sau užduotum ir kaip į jį atsakytum?
– Na, kaip? Na, nieko.
 |
| 15min.lt nuotr./„Jaunimo gidas“ |
