Mes ieškome kaltųjų, todėl keikiame politikus, bankus ir įmones vadiname plėšikėmis. Šiame moderniame pasaulyje mus apvylė net ir taip garbinama dievybė – pinigai.
Tačiau nuosmukis, be abejo, turi ir teigiamų pasekmių. Rūpindamiesi vien savimi ir galvodami tik apie pinigus, mes pamiršome, jog pasaulyje be mūsų yra kitų žmonių. Mūsų prigimtis yra tokia, jog šalia savęs privalome jausti žmogų, kuris mumis rūpintųsi, kurį galėtume mylėti ir jaustis mylimi. Žinoma, jausmai ne visada būna vien teigiami. Kai kurie iš mūsų įsigudrina save nuo jų apsaugoti, o tai lengviausia padaryti rūpinantis vien savimi.
Visuomet atsiminkime vieną dalyką: kiekvienas iš mūsų gyvenime esame verti tiek, kiek kiti žmonės mums tos vertės suteikia.
Neseniai prabėgusios šventės mums puikiai parodė, jog padovanoti dovaną savo artimam, net ir sunkmečiu, yra kur kas lengviau, nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam. Pripažinkime, retas iš mūsų parduotuvėje pirkdamas prekes ir išgirdęs jaunos 10 valandų per parą dirbančios kasininkės pasisveikinimą geriausiu atveju tesugeba išmurmėti „amm“. Ir taip tik todėl, kad šiandien mums eilinį kartą bloga diena, o mes nepadarome nieko, jog ta nuotaika pagerėtų, jau nekalbant apie tai, kad ją pakelt kitam žmogui.
Nuotaika kaip kiaulių gripas. Ji plinta oru ir labai greitai. Natūralu, jog 20 metų prastai dirbdami, laukdami, kol ką nors kas nors padarys už mus, niurzgėdami tik apie blogus dalykus, gyvendami nuo socialinės išmokos iki pensijos, ir nedarydami nieko, kad nuotaika ar mintys bent kiek pragiedrėtų, o visa tai dar užpildami alkoholiu, mes užkrėtėme visą tautą.
Padarėme ją depresiškai liguistą, nebenorinčią nieko, nieko nebegalinčią. Tai – lėtas visuomenės merdėjimo laikotarpis. Todėl dalis žmonių nebeapsikenčia ir išvažiuoja svetur. Ne todėl, kad čia iš tiesų nebebūtų įmanoma pragyventi. Atminkime, jog Lietuva dar niekada savo istorijoje nebuvo tokia turtinga, o jos gyventojai dar niekada neturėjo tiek daug vertingų daiktų. Ne, kai kurie žmonės tieisog psichologiškai nebegali pakelti purvo, kuriuo kasdien drabstome vieni kitus šaukdami: „Pažiūrėkite, jis purvinesnis už mane!“ Mes nesistengiame išlipti iš balos, o sukamės joje bandydami aplenkti vienas kitą, bet ir vėl grįžtame į tą pačią vietą. Kaip princesės laukiame, kol atjos princas ant balto žirgo ir mus ištrauks.
Mielieji, juk puikiai suprantame, kad niekas mūsų iš šio liūno neištrauks tol, kol patys nepanorėsime išlipti. O tai padaryti galima tik vienaip – pradėti rūpintis esančiais aplink save. Vienas žmogus gali labai nedaug, tačiau pasijutęs tautos dalimi jis tampa galinga jėga, kuri gali valstybę ne tik išvaduoti iš Tarybų Sąjungos, bet ir sukurti gerovę, kuria galės naudotis visi jos gyventojai.
Prieš ateinant į šį pasaulį, mums niekas nežadėjo, kad gyvensime rojuje. Mes patys esame savo likimo kalviai ir tik kartu mes galime pasiekti, jog kiekvienam čia būtų gera gyventi. Aš kalbu ne apie pinigus, o apie rūpinimąsi vienas kitu, apie šypsenas gatvėje, apie paguodą, kai sunku, apie pagalbą, kai jos prireikia, apie nuoširdumą, dekingumą ir abipusę pagarbą.
Seniai yra žinoma, kad pinigai motyvacijos dirbti nedidina, bet kai dirbame sunkų darbą ir žinome, jog tai darome dėl mylimo žmogaus, tas darbas tampa kur kas lengvesnis. Kai mes žinome, jog iškilus bėdai šalia mūsų esantys nepažįstami žmonės mums padės, tuomet problema tampa iššūkiu, kurį įveikę tampame dar stipresni nei buvome ir pajuntame, jog kartu mes galime viską.
Šypsokitės ir būkime laimingi. Visuomet atsiminkime vieną dalyką: kiekvienas iš mūsų gyvenime esame verti tiek, kiek kiti žmonės mums tos vertės suteikia.
