Kasmetė baldų paroda kaip visada pritraukė daugybę žmonių. Ištisos šeimynos traukė iš vieno salės galo į kitą, nuo vienų gražuolių sofų prie kitų. Mano žvilgsnį prikaustė Vilniaus dailės akademijos studentų baldai (ar tikrai galiu juos vadinti baldais?). Jie atrodė kažkur va taip:
 |
| Redos Barkauskaitės nuotr./Vilniaus dailės akademijos studentų baldai. |
 |
| Redos Barkauskaitės nuotr./Ar neįdomūs sprendimai krizės metu? |
Argi neįdomūs sprendimai krizės metu?..
Toliau vaizdai ir žavėjo, ir piktino (kodėl taip brangu?), ir visiškai nepatiko, o kai kurie tiesiog nesudomino. Bet idėja patiko: galėjau lėtai slankioti ir svajoti apie savo (tolimą) ateitį, kada svajonės bus pasiekiamos lengva ranka (tfu tfu tfu). Pavyzdžiui, kada galėsiu įsigyti tokią lovą.
 |
| Redos Barkauskaitės nuotr./Gal norėtumėte įsigyti tokią lovą? |
Tikrai žinau, kad studentai tokiose nemiega. Ir netgi po labai labai įtemptų svarstymų pamaniau, kad tikriausiai niekada ir nemiegos. Tokią lovą studentas galėtų nusipirkti, jei:
1. Ketverius metus gautų padidintą stipendiją ir neišleistų nei lito;
2. Mokytųsi ir dirbtų, o uždirbtus pinigus kauptų tokiai lovai;
3. Nusipirkęs lovą ją tuojau parduotų supratęs, kad neturi kur jos statyti – bendrabučio kambarys per mažas, o nuosavas būstas – jo tiesiog nėra;
4. Eilinis studentas tokios lovos nenusipirks;
5. Kiekvienam studentui lemta išbandyti kiečiausias spyruokles, kad baigęs universitetą stuburo traumas gydytų tokioje lovoje.
Kita mano stotelė šeštadienį – knygynas. Ar matėt kada mažiau kainuojančių knygų? Aš nemačiau, gal todėl nusipirkau dvi, o paskutinę minutę pasigriebiau ir trečią. Ta trečioji buvo ta, kurios pusę perskaičiuosi ir pykau, ir niršau, vėl nusiraminau, paskui susinervinau, o galiausiai nuėjau užsiplikyti raudonos arbatos. Reikia šiokios tokios pertraukos.
Ta knyga – Ray Bradbury „451 laipsniai Farenheito“. Apie cenzūrą ir knygų deginimą. Šita knyga prieštaravo net tolerantiškiausiems mano įsitikinimams. Negaliu nepacituoti:
„Knygos nieko nesako! Nieko, ko galėtum pasimokyti ar kuo tikėtum. Grožinės rašo apie neegzistuojančius žmones, fantazijos padarus. O ne grožinės – dar blogiau: vienas profesorius išvadina kitą idiotu, vienas filosofas rėkdamas kanda kitam gerklę. Visi blaškosi, kabina žvaigždes ir nori užgesinti saulę. Lieki kaip ant ledo.“
Pirma pusė knygos maždaug tokia. Antroji dalis – vieno gaisrininko siekis išsaugoti knygas. Nuo 77 puslapio imu rimti. Vis dėlto autorius ne visiškas teroristas. Vienas mano labai gerbiamas dėstytojas apie Ray Bradbury sakė: „ Man jis nepatinka. Negana to – aš juo šlykščiuosi. Bet ar galiu pasakyti, kad jis ne genijus? Negaliu.“
Šlykščiai teisinga knyga, kuri privertė visą šeštadienio vakarą mąstyti apie cenzūrą. Apie ją gal kitą kartą?
O paskui pagalvojau, kad Ray Bradbury ir baldų paroda yra nuostabus derinys: svajonė, kurią gal kada nors pasieksiu. Nusipirkti minėtąją lovą ir sutvarkyti nebaigtus tvarkyti reikalus, susijusius su knygų naikinimais ir draudimais.
 |
| Redos Barkauskaitės nuotr./Vienas mano labai gerbiamas dėstytojas apie Ray Bradbury sakė: „ Man jis nepatinka. Negana to – aš juo šlykščiuosi. Bet ar galiu pasakyti, kad jis ne genijus? Negaliu.“ |
 |
| Redos Barkauskaitės nuotr./Ištrauka iš knygos. |
Studentų BLOG`as neriboja tavo laisvės. Jei tu aktyvus studentas, tau rūpi studentiškos aktualijos bei problemos, jei tu fotografuoji, rašai, filmuoji – prisijunk prie mūsų ir aktyviai reikšk savo nuomonę, pasakok apie savo nuotykius, dalinkis patirtimi su kitais studentais.
Studentų BLOG`o narių rašinius galite skaityti čia.
