„Važiuosiu studijuoti gyvenimo“, – taip apie savo sumanymą iškart, kai tik baigė mokyklą, pasakė tėvams Meda Simanavičiūtė. Tuomet mergina sulaukė nemenko artimųjų spaudimo, esą kokią kvailystę staiga sugalvojusi. Meda, kaip ir kiti LŽ kalbinti savanoriai, vienu balsu tvirtino, jog Lietuvoje vis dar gajus klaidingas požiūris, kad baigus mokyklą neįmanoma jokia kitokia veikla, tik studijos. Tačiau jei neįstoji į universitetą, tampi lyg ir nevykėliu.
Dažnoje užsienio valstybėje bakalauro studijų pirmo kurso studentai vyresni už mūsų krašto pirmakursius maždaug 10 metų. „Vos baigęs mokyklą jaunas žmogus ne visada žino, ką norėtų gyvenime veikti, o savanoriška misija leidžia geriau pažinti ar net atrasti save“, – LŽ dėstė Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Arūnas Mark.
„Baigusi mokyklą buvau sutrikusi, nežinojau, ką iš tiesų noriu studijuoti. Nusprendžiau padaryti pertrauką ir išvykti į misiją užsienyje“, – LŽ pasakojo M.Simanavičiūtė. Mergina beveik metus savanoriavo Prancūzijoje – dirbo jaunimo bendrabutyje, vakarais rengė įvairius užsiėmimus, kultūrines akcijas, išvykas.
Nors atlyginimo už savanorišką veiklą nemokama, užsienyje tarnaujantys savanoriai yra išlaikomi. Meda buvo apgyvendinta tame pačiame bendrabutyje, kuriame ir dirbo. Lietuvė gaudavo nemokamą maitinimą ir kas mėnesį po 175 eurus laisvalaikio išlaidoms. Paklausta, ką jai davė savanoriška veikla, mergina nedvejodama atsakė, kad pirmiausia padėjo atrasti save.
„Išsiugdžiau daugiau drąsos, įgijau organizacinių gebėjimų, išmokau prancūzų kalbą, susiradau draugų visame pasaulyje, pamačiau, koks skirtingas gyvenimas įvairiuose kraštuose“, – kalbėjo M.Simanavičiūtė. Savanorė prisimena ne tik darbą Prancūzijoje, bet ir keliones po pamėgtą šalį. Dabar ji studijuoja tarptautinio turizmo verslą Vilniuje.
