Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 10d. 20:09

Barokinis parkas Vilniui. Ar įmanoma prikelti Sapiegų didybę?

Sapiegų parkas
Gyčio Oržikausko nuotr. / Sapiegų parkas

Sostinės savivaldybės planai atkurti barokinį Sapiegų parką Vilniuje sukėlė daug diskusijų. Gyventojai nepatenkinti, kad planuojama kirsti medžius ir užtvėrus parką nebeliktų automobilių stovėjimo aikštelių, tačiau ekspertai teigia, kad tai vienintelis išlikęs Lietuvoje barokinis ansamblis, kurį sudaro parkas, rūmai, bažnyčia.

Todėl šioje vietoje įmanoma atkurti karų ir laiko suniokotos prabangos ir didybės pėdsakus.

Klausimas – ar to reikia, ir jei reikia, tai, kaip tai daryti?

Savo argumentais dalijasi antakalniečių bendruomenės atstovas Rimas Šapauskas, architektė, restauratorė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė – ekspertė Giedrė Filipavičienė ir architektas restauratorius, paminklotvarkos ekspertas, VDA docentas Evaldas Purlys, Biržų pilies rūmų, Sapiegų rūmų, jėzuitų noviciato Vilniuje, Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo, šv.Ignoto bažnyčios ir daugelio kitų kultūros vertybių restauravimo autorius, kuris tyrinėjo ir Sapiegų rūmus, rengė jų restauravimo projektą, bei vadovavo restauravimo darbams.

Jis 2012 metais kartu Rūta Janoniene parengė knygą „Sapiegų rūmai Antakalnyje“, kurioje istoriniai rūmų ir parko ansamblio planai, parko ir rūmų kiemo vartų, parką ir rūmus juosusių mūrų aprašymai.

Prieš ruošiant parko projektą „Vilniaus plano“ paprašytas 2016 m. surinko istoriniuose šaltiniuose (1718m. 1790m., 1795m., 1808m. inventoriuose) užfiksuotas žinias apie Sapiegų parko išplanavimą, fontanus, augalus, skulptūras ir suoliukus parke ir kt.

Rūmai suniokoti – parkas išgelbėtas

Doc.E.Purlys sako, kad svarbiausia, jog išliko nepažeista barokinio rūmų parko teritorija, joje gerai matomi beveik visi takai: „Tik gaila, per ilgi jis buvo apleistas, pamažu išnyko karpomos gyvatvorės, 18 a. inventoriuose dar minimi karpomi piramidiniai medžiai, sunaikintos skulptūros ir kt. Žinome, kad fontanai veikė dar tarpukariu.“

Jis pasakoja, kad parko gale, už rūmų kiemo sienos, ant kalno kilo Sapiegų giria: „Miškas, o ne reti medžiai, kaip dabar, buvo pietinėje parko pusėje, teritorijoje, kurioje 19a. antroje pusėje buvo pastatyti naujieji ligoninės pastatai, o dabar veikia „Vilnius Tech Park SAPIEGOS“. Vargu ar ir anų laikų Sapiegų parką galima lyginti su Rundalės ar Versalio parkais. Kitokia gamtinė aplinka, kitoks reljefas.“

Keista likimo ironija – Sapiegų rūmai buvo suniokoti carinės imperijos metais čia įrengus karinę ligoninę, tačiau būtent ligoninės paskirtis išgelbėjo parką. Ir ligoniams, ir sveikstantiems, ir mirštantiems reikėjo poilsiui parko. Beje, nuo ligoninės prasidėjo ir kapinių istorija. Mirusius karius laidojo šalia, už rūmų buvusioje girioje. Tai buvo Antakalnio kapinių pradžia. Sapiegų parkas jau nebuvo prižiūrimas, kaip derėtų, tačiau jis išliko.

Sapiegos buvo paskutinė stipri didikų giminė, kuri galėjo pretenduoti į ATR karaliaus sostą. Ir buvo labai netoli tikslo.

Doc.E.Purlys pasakoja, kad parkas buvo Sapiegų planuoto didingo ansamblio centras, apie kurį komponuoti svarbiausi ansamblio pastatai: išilginis parko takas nuo vartų prie Antakalnio gatvės vedė link pagrindinio įėjimo į rūmus, skersinėje, šiandien jau ne visada suvokiamoje, o kažkada buvusioje ne mažiau nei išilginė svarbioje ansamblio ašyje buvęs takas per vartus šiaurinėje parko sienoje vedė link Trinitorių bažnyčios portalo. Pietinėje parko pusėje šis takas turėjo nuvesti į kažkokį taip ir nepastatytą statinį, kuris turėjo būti lyg ir atsvara Trinitorių bažnyčiai.

„Jei Sapiegos 1700 nebūtų pralaimėjęs prie Valkininkų, šis pastatas greičiausia būtų iškilęs. Pietinėje pusėje spėta pastatyti tik medinę, greičiausia laikiną parko tvorą. Nors po pralaimėjimo ansamblio formavimas nutrūko, parkas su pertraukomis buvo tvarkomas ir toliau. Sapiegoms rūmų ir parko ansamblis priklausė iki 1797 m. Ligoninė rūmuose įsteigta 1809 m. carinio generalgubernatoriaus nurodymu ir jau 1815 metais buvo užmūrytos arkados, pakeistos kai kurios pirmo aukšto erdvės, tačiau rūmų antrame aukšte buvusi tapyba bei lipdyba iki 1843 m. nebuvo žalojama“, – apie savo tyrinėtą kompleksą kalba doc.E.Purlys.

Asmeninio archyvo nuotr./Evaldas Purlys
Asmeninio archyvo nuotr./Evaldas Purlys

Jis pasakoja šio ansamblio istoriją: „Rūmai buvo suniokoti 1843-48 metų rekonstrukcijos metu, kai, kai buvo nuardytas frontonas ir kampiniai bokšteliai, suvienodintas pastato karnizas, pakeistos visos perdangos, aukštos antro aukšto patalpos padalintos pusiau ir pan. Negrįžtamai sunaikinta sienų ir lubų tapyba, lipdiniai. Visi, kurie iki tol aplankę rūmus paminėdavo tapybą šiaurinėje galerijoje ir didžiosios salės plafone, kuriame buvo įspūdinga Mikelandželo Palonio freska „Dievų puota.“ Neįmanoma rūmuose atkurti ir Pjero Perčio lipdybos, kurios ten buvo vos ne kaip šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Šis italas skulptorius dirbo ir kituose Sapiegų rūmuose Gardine, taip pat Sluškų rūmuose, dekoravo K.J.Sapiegos funduotą Trinitorių bažnyčią. Lietuvoje M. Palonio tapyba yra išlikusi Pažaislio bažnyčioje“.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pažaislio vienuolynas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pažaislio vienuolynas

Žinoma, kad barokinis parkas buvo ir prie Sluškų rūmų Vilniuje, tačiau jis nepalyginamai labiau suniokotas, daug mažiau apie jį žinių.

„Sapiegų rūmų ir parko ansamblis vienintelis Lietuvoje rūmų ir parko ansamblis, kurio buvusią architektūrą dar galima bent iš dalies atskleisti, restauruoti, atkurti, nes žinių apie jį daugiau nei apie kitus to laikotarpio parkus“, – sako mokslininkas.

Jis apgailestauja, ne tik dėl to, kad parko aplinka per 200 metų labai pakito, buvo urbanizuota ir praeities vaizdo nesugrąžinsi: „Galima pamažu, žinant ko siekiama vienokia ar kitokia forma atidengti, praskleisti parko ir Trinitorių bažnyčios kompozicinį ryšį, kiek galima pasirūpinti rūmų ir parko ansamblio prarastų verčių atskleidimu, atgaivinimu. Mūro, iš dalies medžio, sienomis apjuosta parko ir rūmų kiemo teritorija taptų baroko architektūros oaze... Šiandien pasimatė, kad mes nežinome, ar mes to norime, ar mums jos reikia...“

Nors, pasak doc.E.Purlio, pirmas reikšmingas žingsnis jau žengtas: Sapiegų rūmai, 2005-2009m. visuomenės protestų dėka išgelbėti nuo grėsusios privatizacijos, po pirmo rūmų restauravimo darbų etapo jau atgavo barokinių vaizdą, atidengtos jų vidaus erdvės, pasimatė fasadų architektūra.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Sapiegų rūmai Antakalnyje
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Sapiegų rūmai Antakalnyje

„Specialiajame 2010 m. parengtame, aptartame su visuomene ir suderintame plane numatyta išlikusioje parko teritorijoje atkurti barokinio laikotarpio parką. Vadovaujantis specialiajame plane suformuluotomis nuostatomis „Vilniaus planas“ rengė Sapiegų parko projektą. Archeologinių tyrimų, kuriems vadovavo L.Girlevičius, dėka užčiuopti fontanų kontūrai, jau daugmaž aiškūs jų dydžiai, rasti inventoriuose aprašytų parko skulptūrų pamatai. Fontanų baseinai, atrodo, užpilti tik 20 a. viduryje. Žinome, kad parke augo daug liepų, jos minimos ir inventoriuose, jų pėdsakus fiksavo parko archeologai. 1790 m. inventoriuje suskaičiuota kiek buvo alėjų, kiek medžių, nurodyta kiek ir kur buvo suoliukai. Įdomu, kad jie buvo iš velėnos ir kitos detalės. Taigi, yra labai daug galimybių barokinį parką bent iš dalies atgaivinti ir parodyti, kokie gi buvo baroko laikotarpio parkai Lietuvoje.", – sako jis.

„Barokiniams parkams būdingas geometrinis išplanavimas, geometrinės augalų formos. Čia formuojamos, karpomos gyvatvorės, gyvasienės, gausu gėlynų, mažosios architektūros elementų, būtini fontanai. Paprastai barokinio parko planas pereina į gamtinį kraštovaizdį. Toks yra Versalio parkas, Rundalės parkas Latvijoje. Tačiau yra ir uždarų barokinių parkų ubanizuotoje aplinkoje. Lenkijoje ir Vokietijoje mačiau dar tik vos pradėtų atkurti barokinių parkų“, – pasakoja doc.E.Purlys.

123RF.com nuotr./Barokiniai rūmai ir parkas Rundalėje, Latvijoje
123RF.com nuotr./Barokiniai rūmai ir parkas Rundalėje, Latvijoje

Vietojs barokinio parko – hibridas?

„Žinoma, miesto valdžia gali apsispręsti, kad barokinio parko nereikia. Stebina ši sostinės mero pozicija, jos kategoriškumas: „Ką tik priėmiau sprendimą stabdyti parko rekonstrukciją. Argumentai, kuriuos po vakarykščio parko atnaujinimo pristatymo pradėjo kelti visuomenė, yra logiški, aš juos parko projektuotojams buvau išsakęs gerokai anksčiau. Į juos atsižvelgta nebuvo. Manęs neįtikino dabartinis projektas, neįtikino kertamų medžių skaičius, neįtikino ir tai, kad išblizginame tik dalį parko, bet nematome visumos. Todėl mažiausiai mėnesiui stabdomi VISI darbai, kol projektas bus peržiūrėtas, atnaujintas, suderintas su bendruomene“.

Panašu, kad projektui jau gerokai pasistumėjus, suderinus su daugybe institucijų, paskaičiavus darbų kainą, pasirinkus rangovą, projektas gali būti keičiamas. Nereikia fontanų, nereikia gėlynų, dar kažko nereikia. Tai reiškia, kad nežinia kuriam laikui atmetama barokinio parko, o kartu ir barokinio ansamblio atskleidimo, atgaivinimo idėja, pasirenkamas parko laikino sutvarkymo ar net visiško deformavimo variantas, gal būt parke paliekamos net mašinų stovėjimo aikštelės, mašinų srautai per parką“, – apgailestauja šio ansamblio tyrinėtojas.

Nereikia fontanų, nereikia gėlynų, dar kažko nereikia. Nepamirškime, kad tada ir darbai suplanuotų 3mln eurų nekainuos.

Jis sako, kad tokiu atveju, projektas tikrai nekainuos suplanuotų 3 mln eurų. Ir stebisi valdinikų neišmanymu: „Nežinau kokio sprendimo link nuves begalinės projekto korektūros – vienoje iš paskelbtų parko maketo nuotraukų mačiau didžiulius medžius tarp parterio augalų raštų... Panašu, kad krypstama į dar radikalesnius „kompromisus“. Nesuprantu – jei parko projektavimo užduotyje nurodyta ,kad barokinio parko teritorijoje reikia atkurti barokinį parką, tai jis turbūt ir turėtų būti taip tvarkomas, o ne kuriamas kažkoks kitoks, neturintis istorinio konteksto parkas.“

E.Purlys įsitikinęs, kad būtina buvusiose, dar įžiūrimose trasose, padaryti takus, atstatyti istorinio parko kontūrus ribojusias sienas, tvoras, atkurti fontanus, iškelti iš parko mašinų stovėjimo aikšteles – gražinti parką ramiam poilsiui.

Jau vien šie darbai būtų didelis žingsnis barokinio parko atkūrimo link.

Galima atkurti parką ir etapais. Iš inventorių žinome, kad abipus takų buvo gyvatvorės iš karpomų liepų. Tokia nuomonė neseniai išsakyta svarstant projektą Kultūros paveldo komisijoje, kai pritarta projektui.

Specialisto įsitikinimu, ne plėsti pastatus, o pasodinti daugiau medžių reikėtų „Vilnius Tech Park SAPIEGOS“ teritorijoje.

Kalbėdamas apie ansamblio simbolinę prasmę, doc.E.Purlys primena, kad Sapiegos buvo paskutinė stipri didikų giminė, po jų pralaimėjimo jau nebuvo nei vienos giminės, kuri būtų galėjusi pretenduoti į ATR karaliaus sostą ir kuri siekdama savo tikslų galėtų apseiti be užsienio valdovų paramos. O K.J. Sapiega pretendavo. Ir buvo labai netoli tikslo.

Sapiega buvo turtingas. O Vilniaus savivaldybė?

R.Šapauskas nepritaria barokinio parko atkūrimui ir argumentuoja: „Pirmiausia reikia atkurti rūmus, šiandien dar nėra aišku, kas juose bus. Jei ten įsikurs koks nors ŠMC, tai barokinio parko prasmingumas dingsta.“

Jis sako, kad dalis antakalniečių priešinasi šiai idėjai, nes dabartinis parkas jau natūraliai susiformavęs, ir natūraliai gyvas: „Jį patvarkyti tikrai reikia, ten yra beverčių medžių, šabakštynų, krūmų, kuriuos reikia iškirsti. Tačiau kai kalbame apie barokinio parko atkūrimą, nepamirškime, kad jo perspektyva tęsėsi iki upės, aplinkui dunksojo miškai. Ką dabar mes matytume? Barokinio parko perspektyva baigiasi chruščiovkių stogais.“
Pasak R.Šapausko, šiame parke buvo ne tik prisodinta medžių, bet ir pristatyta pastatų, kurie irgi paveikė erdves, taip pat pasikeitė visa parko aplinka bei jo koncepcija. Taip pat paaiškėjo, kad atsirastų ir kitų problemų – privažiavimo, parkavimo.

Jeigu ir vėl prasidės ekonominė krizė, kuri jau prognozuojama, ir parko priežiūrai staiga nebelieka pinigų? Tai ką mes turėsime? Ir vėl apžėlusį šabakštyną.

„Tai kyla klausimas, ar mums tikrai to reikia? Gal geriau turėti tai, kas jau yra – natūraliai užaugę medžiai ir gyva vieta. Dabar pradėti viską kurti nuo nulio būtų pakankamai kvaila. Barokinį parką, jei labai norisi, galima sukurti kažkur kitur, lygioje vietoje, – sako pašnekovas ir svarsto, kad perspektyva sukurti darbo vietas keliems dešimtmečiams į priekį gali atrodyti labai patraukli, – vaikštai su žirklėmis, karpai rožytes ir gauni iš miesto biudžeto finansavimą. Bet jeigu ir vėl prasideda ekonominė krizė, kuri jau ir prognozuojama, ir parko priežiūrai staiga nebelieka pinigų? Tai ką mes turėsime? Ir vėl apžėlusį šabakštyną. Turėsime kaip carinės imperijos laikais vėl tuos gėlynus nustumti, medelių prisodinti, kurie vėl augs 100 metų. O po šimto metų ateis kita karta ir pasakys, „atkuriame barokinį parką“. Ir vėl pjaus tuos medžius.“

R.Šapauskas yra įsitikinęs, kad pirmiausia reikia pabaigti sutvarkyti rūmus: „Yra labai gražūs pavyzdžiai užsienyje, į kuriuos lygiuojamės, bet jie nematę karų. Pavyzdžiui – Frederiksborgo pilis Danijoje. Kai sukursime visą tokią erdvę, galėsime kalbėti ir apie barokinio parko atkūrimą. Pas mus labai daug situacijų, kai kas nors įkuria įmonę „Greitpelna“ ir žiūri tik, kad greitai kažkam pelnai eitų. O paskui – kas bus, tas bus.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rimas Šapauskas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rimas Šapauskas

Pasak jo, barokinio parko atkūrimo idėja atrodo labai kilni, tačiau nereikia mums tos kilnios idėjos: „Ne todėl, kad nenorėtume turėti barokinį parką ar medelių būtų gaila, bet todėl, kad žmonės saugo istoriją, kuri ir toliau tęsiasi. Jau 19 a pabaigoje parkas kartu su Tivolio vieta Antakalnyje buvo populiari pasivaikščiojimų, pažinčių, pasimatymų vieta tarp vilniečių. Taigi, turime tam tikrą tęstinumą.“

Sapiega turėjo didžiulę skrynią pinigų išlaikyti savo parkus ir rūmus, bet Vilniuje nėra tokio Sapiegos.

„Manau, kad problema kilo todėl, kad su visuomene buvo per mažai kalbėtasi. Antakalniečių bendruomenė buvo pastatyta prieš faktą. Ir kai buvo pasakyta, kad jau rytoj kirs medžius, žmonės labai nuliūdo. Kilo triukšmas ir, ačiū Dievui, kad miesto valdžia sustabdė visus veiksmus, prasidėjo dialogas. Ir jau per pirmas dienas paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, fontanai niekam ten nereikalingi“, – sako R.Šapauskas.

Jo manymu, išlikę istoriniai parko kontūrai turi būti atkurti, pavyzdžiui, senieji takeliai, tvora. Ir to pakanka.

Juk ten, kur dabar „Miesto Laboratorija“, nuostabi ir gyva vieta, pamirštama, kad ten stovėjo bažnyčios šventoriaus vartai. Išganytojo bažnyčia irgi Sapiegų komplekso dalis. Ten gyveno vienuoliai trinitoriai, kuriuos caro valdžia išvijo, tada bažnyčia paversta cerkve, į kurią ėjo ligoniai melstis, prie lenkų ji vėl grįžo katalikams, paskui sovietai bažnyčią niokojo, įrengė ten ginklų sandėlį. Vėliau ten buvo kunigų seminarija, o dabar ji priklauso Jaonitų vienuolynui.

„Taigi, turime vietą, kuri tiek išgyveno bei patyrė, kad tokios, kokia ji buvo kažkada niekaip neatkursime. Būčiau „už“ vienu atveju – jei pavyktų atkurti Sapiegų rūmus, bent panašius, kokie jie buvo. Jei ten būtų galima grąžinti tuos gobelenus, tapybą, šarvus, ginklus, tada ir parkas tebūnie. Kadangi tai neįmanoma, tai lygiai taip pat neįmanoma atkurti ir parko. Sapiega turėjo didžiulę skrynią pinigų išlaikyti savo parkus ir rūmus, bet šiandien Vilniuje nėra tokio Sapiegos“, – apie tai, kad graži idėja tikrovėje gali atrodyti visai kitaip sako R.Šapauskas.

Pastatų ir parko restauravimas – skiriasi

G.Filipavičienė sako, kad Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių kompleksas yra išskirtinis, nes čia išlikęs visas barokinis ansamblis – rūmai, vienuolynas su bažnyčia, parkas: „Centrinė parko su parteriu dalis atspindi klasikinius baroko komponavimo principus. Išlikę ir elementai – treji vartai, ansamblio architektūrinė kompozicija. Ne vien rūmai svarbūs barokiniame ansamblyje, kompozicija formuojama iš daugelio elementų, ir pagal visus baroko principus ji turi būti atvira, šiuos elementus turi jungti vizualiniai ryšiai.“

Todėl tvarkant parterinę dalį planuojama atkurti erdvinę struktūrą.

„Mes mokame restauruoti skulptūras, tapybą, pastatus, bet kaip restauruoti ir atskleisti architektūrinio ansamblio erdvinę struktūrą, kad matytume ryšį tarp įvairių jo dalių – patirties nėra daug. Užutrakio dvaras nėra barokinis, tačiau kaip atsiskleidė jo grožis, kai buvo atidengti rūmų parteriai, atkurta takų, dekoratyvinių elementų, gėlynų sistema. Šiandien tų rūmų matomumas, jų eksponavimas erdvėje pasiektas būtent per parterio erdvių atvėrimą“ – pasakoja G.Filipavičienė.

Tokiu pavyzdžiu gali būti ir kaimyninėje Latvijoje puikiai tvarkomas žymus barokinis Rundalės rūmų ansamblis.

123RF.com nuotr./Rundalės rūmai, Latvia
123RF.com nuotr./Rundalės rūmai, Latvia

„Visi pagrindiniai Sapiegų komplekso elementai – rūmai, Trinitorių vienuolynas, Viešpaties Jėzaus bažnyčia, vartai su dekoru – šiandien yra atskiri, nesuvokiama kompozicijos visuma. Baroko architektai per juos stengėsi išgauti emocinius efektus. Šiandien Sapiegų parke pagrindinės italų architektų minties jau niekas neperskaito. O juk neatsitiktinai pastatyti būtent taip rūmai, bažnyčia, vartai ir susieti kompozicijos ašimis: stovėdamas parterio centre turėtum matyti ir bažnyčią, ir rūmus, ir vartus su skulptūromis“, – aiškina G. Filipavičienė.

Pasak jos, neatidengus centrinės kompozicijos ašies, ašių susikirtimo, nematysime kadaise sukurto grožio: „Čia turime autentiškus statinius, kodėl jų neparodžius, kodėl patiems jais nepasidžiaugti. O miške galime atsidurti paėję 10 minučių į rytų pusę – čia pat prasideda saugoma Pavilnių regioninio parko teritorija.“

Erdvės veikia savijautą ir emocijas

„Taip, aplinka pasikeitė, bet vis tiek bus įspūdis, kurį kels išlikę ir atkurti elementai. Jei nebus pašalinti medžiai, kurie dabar tą erdvę suskaido ir neleidžia žvilgsniui sklisti nuo vieno elemento prie kito, tai neverta kalbėti apie barokinį parką, tik apie sutvarkytus takelius“, – sako G.Filipavičienė.

Ji klausia, koks tikslas tvarkyti šią unikalią teritoriją neatskleidžiant barokinių Sapiegų rezidencijos ansamblio bruožų?

Ir primena, kad sovietmečiu nauji želdiniai buvo sodinami ne atsitiktinai, o taip, kad jie užstotų bažnyčias, kad žvilgsnis jų nepasiektų. Taip buvo pasodintos liepos priešais šv.Petro ir Povilo bažnyčią, taip apsodinta daugelis kitų bažnyčių.

„Pažiūrėkite į senas nuotraukas – visos bažnyčios šviečia iš toli. Ir palyginkime su šiandiena, – sako G.Filipavičienė, – nežinau, kokią prasmę turi tokių medžių saugojimas. Suprantu, šešėlis, triukšmo ir taršos mažinimas, tačiau paklauskime savęs, kodėl mieste neatsiranda naujų želdinių? Ten, kur turime suteikti architektūros paveldui prioritetą, želdinius reikia tvarkyti pagal restauravimo, paveldo tvarkymo principus. Tvarkant istorinius objektus galioja vienas principas – turime įvairių tyrimų duomenis, žinome, kas yra patys vertingiausi dalykai ir siekiame tuos vertingiausius dalykus išsaugoti bei atskleisti. Turime vienintelį unikalų rezidencinių rūmų, vienuolyno statinių ir parko ansamblį, bet norime jame palikti suniveliuotą erdvę, apjungiančią šio ansamblio dalis“.

Sovietmečiu nauji želdiniai buvo sodinami ne atsitiktinai, o taip, kad jie užstotų bažnyčias. Taip buvo pasodintos liepos priešais šv.Petro ir Povilo bažnyčią, taip apsodinta daugelis kitų bažnyčių.

G.Filipavičienė sako esanti Antakalnio bendruomenės dalis ir ne visai suprantanti, kodėl žmonės piktinasi.

Ji sako, kad Antakalnyje yra daug želdinių, netrūksta medžių. Pietvakarinėje parko dalyje, ten, kur dabar vaikų žaidimo aikštelės, kur nėra aišku, ar yra buvę parko elementai, galima būtų sodinti medžius, palei Antakalnio ir Sapiegų gatves galėtų būti sukurtas želdinių barjeras, kuris slopintų triukšmą, sugertų teršalus.

Taip pat tą parko dalį, kur yra ligoninės pastatai, galima gausiau apželdinti, ten medžių kirsti tikrai nereikia. Pagal turimus istorinius duomenis, toje dalyje nebuvo atvirų erdvių.

„Pažiūrėkime, koks patrauklus dabar sutvarkytas Bernardinų sodas. Jame irgi atverta centrinė erdvė, kurioje veikia fontanas, yra gėlių darželiai. Erdvės veikia žmonių savijautą. Kai skurdžiai žmonės gyvena – erdvės ir namai mažesni, kai turtingiau – norisi didesnių erdvių, jose kitaip žmogus jaučiasi. Bažnyčiose ne veltui buvo kurta prabanga, tokioje aplinkoje visai kitokie jausmai užplūsta“, – sako pašnekovė ir teigia, kad baroko laikotarpio estetinės nuostatos siekė nustebinti žmogų, paveikti jo emocijas

„Žinoma, kam gi restauruoti parką, jei ne žmonėms. Tačiau žmogus turi irgi po truputį turi auklėtis būdamas kitokioje erdvėje, turi sužinoti ir pamatyti tos vietos istoriją, to laikotarpio meno ir kultūros pasiekimus. Šiuolaikiniai elementai gali būti kiek patraukti nuo istorinių reliktų“, –mano G.Filipavičienė.

Pasak jos, dalinio medžių prakirtimo kelias nėra išeitis – yra erdvės, kurias reikia atidengti: „Sodinkime medžius kitose erdvėse, kurkime naujus parkus, želdynus ten, kur jie netrukdys apžvelgti architektūros paveldo. Formuokime naujas žaliąsias erdves mieste. Žinoma, visada galima nutarti nieko nedaryti, o tiesiog apsišluoti. Tada suklokime šaligatvio plyteles ir nevaidinkime to barokinio parko tvarkymu. Ir palaukime, gal išaugs kitos kartos, kurios norės matyti prikeltą baroką“.

Taip atrodo barokiniai parkai ir rūmai Lietuvoje ir užsienyje:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:05
04:11
02:11
Parašykite atsiliepimą apie 15min