Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 10d. 19:20

Nemuno pakrančių istorijos: upėje – šimtmečiais vietinius maitinantys žiobriai, pakrantėse – griežlės ir didžiuliai skroblai

Kelias
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kelias Panemunių regioniniame parke

Seredžių, Plokščius, Gelgaudiškį ir Jurbarką Nemunas maitino ilgus metus. Link šio upių tėvo vedančiuose slėniuose auga galingi skroblai, peri reti paukščiai. Atvykę čia balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje arba per kokį nors vietos miestelio renginį, tikėtina, gausite paragauti ant smaigų pamautų ir lauže iškeptų žiobrių – šios žuvelės yra Panemunių krašto delikatesas.

Apie parko vertybes 15min.lt papasakojo parko ekologas Raimundas Giedraitis.

Medis, kurį miškininkai visais laikais keiksnojo

Vienas didžiausių, lankomiausių parke yra Seredžiaus piliakalnis, esantis netoli to paties pavadinimo miestelio. Nuo jo atsiveria vaizdas į Nemuno ir Dubysos upių santaką bei kitus du mažesnius piliakalnius.

„Pastaruoju metu Seredžiaus piliakalnis – tvarkomas. Iškirsti medžiai, kad atsivertų vaizdas, sutvarkyti laiptai. Užlipę lankytojai dažnai fotografuojasi, grožisi visa apylinke“, – sako R.Giedraitis.

Nemuno šlaitai apaugę stambiais ir kietais skroblais. R.Giedraičio teigimu, Lietuva yra šiurinė skroblynų buveinių paplitimo riba, dėl šios priežasties jie yra saugomi.

Griežlės – globaliai nykstanti rūšis, nors Lietuvoje jų vis dar yra daug, tačiau Europoje jos – jau nykstantis paukštis, griežtai saugomas.

„Vietos, kuriose gausiai auga skroblai, skelbiamos saugomomis teritorijomis. Nemuno kairiajame krante tarp Gelgaudiškio ir Kriūkų auga vieni didžiausių skroblų sąžalynų. Skroblas yra vienas kiečiausių medžių (po ąžuolo). Anksčiau skroblai naudoti įvairių medinių dantračių gamybai, vėjo malūnų statyboms. Miškininkai skroblų nelabai mėgo, nes pjaunant itin greitai atšipdavo pjūklai. Užtat mediena buvo labai patvari, tvirta“, – sako R.Giedraitis.

Įdomu tai, kad skroblų lapai pūdami išskiria specifinę medžiagą, dėl kurios po šiais medžiais retai auga kokie nors augalai.

„Skroblai šiek tiek neigiamai veikia dirvožemį, jis toje vietoje tampa per rūgštus. Ten, kur veši skroblynai, augalų auga labai nedaug, dažniausiai jie auga vieni, niekieno negožiami. Taip išsikovoja sau vietą. Tačiau kai kuriems augalams, netgi saugomiems, tokia aplinka patinka – po skroblais randame kelių rūšių rūtenių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą“, – sako pašnekovas.

Vis tik jis priduria, kad tai – dažniau išimtis. Skroblyne vyraujantis augalas yra skroblas – ir tiek.

Nemuno slėnyje – vienas rečiausių Europos paukščių

Tarp Gelgaudiškio ir Pilies I-ojo kaimų driekiasi graži pieva, kurioje gyventojų prašoma neauginti javų ar daržovių. Verčiau – auginti gyvulius. Nes šiame slėnyje, visai šalia Nemuno, peri saugomas paukštelis –griežlė.

„Skatinam, kad plotai būtų neariami. Patariame ūkininkams nuolat šienauti pievas arba užsiimti gyvulininkyste. Griežlės – globaliai nykstanti rūšis, nors Lietuvoje jų vis dar yra daug, tačiau Europoje jos – jau nykstantis paukštis, griežtai saugomas. Dėl šios priežasties Lietuvoje išskirta specialių teritorijų jo apsaugai, viena iš jų būtent ir yra tarp Raudonės ir Gelgaudiškio“, – sako R.Giedraitis.

Žiobris – tai tokia „praeivė“ žuvis, kuri visada buvo gaudoma tiek ties Smalininkais, ties Skirsnemune ir aukščiau Nemune. Jie gaudomi ir Kuršių mariose.

Šioje teritorijoje, pasak ekologo, skaičiuojama apie 30 perinčių griežlių porų.

„Žinoma, Lietuvoje yra vietų, kur jos peri ir gausiau, tačiau mūsų regioninio parko arba Nemuno vidupio teritorijos mastu, tai yra jau gana daug“, – sakė parko ekologas.

Gamtos fotografo Viliaus Paškevičiaus nuotr. /Griežlė
Gamtos fotografo Viliaus Paškevičiaus nuotr. /Griežlė

Griežlės mėgsta pievas, kurios nėra užžėlusios nendrėmis ar krūmynais.

„Jos mėgsta žolynus, ir tie žolynai gali būti netgi gana aukšti, bet, žinoma, ne tokie aukšti, kaip nendrės. Griežlė – pievų paukštis, tačiau matyti, kad tam tikrą vandens telkinio poreikį jos taip pat turi“, – šypsosi pašnekovas.

Žiobriai vietinius maitina jau šimtmetį

Parke yra ir viena įspūdinga atodanga – Armenos geomorfologiniame draustinyje.

„Toje vietovėje apie 4 kilometrų Akmenos upelio ruože esu suskaičiavęs apie 40 atodangų. Tai – unikali vieta. Kai kurios atodangos čia siekia iki 30 metrų. Bijau, kad tokio upelio su tiek atodangų daugiau Lietuvoje ir nėra. Būtent todėl čia įkurtas geomorfologinis draustinis – ši vietovė unikali geologine prasme“, – sakė R.Giedraitis.

Įspūdingas Akmenos žemupys einant nuo Klausučių gyvenvietės.

Šiame parke kiekvienas miestelis balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje švenčia Žiobrines – kai žiobriai migruoja Nemunu.

„Žiobris – tai tokia „praeivė“ žuvis, kuri visada buvo gaudoma tiek ties Smalininkais, ties Skirsnemune ir aukščiau Nemune. Jie gaudomi ir Kuršių mariose. Tiesa, pastaruoju metu šių žuvų sumažėjo, jos paskelbtos saugomomis, tačiau licenzijos joms žvejoti vis dar išduodamos. Tradicinis, senovinis žiobrių paruošimas – kepimas ant laužo pamovus ant smaigų. Taip iškeptos šios žuvys yra labai skanios“, – sako R.Giedraitis.

Audriaus Sinkaus nuotr. /„Žiobrinių“ šventė Jurbarke
Audriaus Sinkaus nuotr. /„Žiobrinių“ šventė Jurbarke

Jo teigimu, ant laužo kepti žiobriai patiekiami ne tik Žiobrinių metu, bet ir įvairiose miestelio šventėse. Pašnekovo teigimu, ši tradicija, bent jau tarp Smalininkų ir Skirsnemunės, trunka jau apie šimtmetį. Jurbarke ir Smalininkuose Žiobrinės jau įvyko, tačiau kituose miesteliuose Žiobrinės dar gali vykti.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min