Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 10d. 14:06

Selemonas Paltanavičius: Pempės nyksta. Kas jas išsaugos?

Pempiukas panašus į grumstelį. Jo galima nepamatyti Žalias
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / Pempiukas panašus į grumstelį. Jo galima nepamatyti
Vienas įprasčiausių ir mieliausių mūsų krašto laukų, šlapynių paukščių buvo pempės. Sugrįžtančios vienos pirmųjų, kantriai pakeliančios žiemos sugrįžimus, jos buvo neatskiriama kraštovaizdžio dalis, judri detalė, miela akims ir širdžiai. Ir žmonės jas žinojo, gerbė, dainose minėjo. Ne be reikalo pempės turi savo dieną, švenčiamą per šventą Juozapą.

Sutikite, apie įprastą mūsų paukštį rašyti „buvo...“ atrodo keista. Tačiau kitokio žodžio tam nerandu, nes iš tikro pempė yra akivaizdus pavyzdys, kaip vienos žmonių kartos istorijoje netenkama gausios rūšies. Prieš 50 metų Suvalkijos laukuose per dieną surasdavau bent 20 pempių lizdų – išmatuodavau kiaušinius, aprašydavau aplinką. Pavasarį jų migracija būdavo labai gausi ir energinga, vasaros klajonės – skaitlingos. Tuo metu mano gimtajame krašte siautė sausinamoji melioracija, nušlavusi visas tradicines pempių perimvietes drėgnose pievose bei arimuose. Beribiai „kazachstanų“ laukai buvo lyg pereinamasis biotopas, kuris paukščiams iš bėdos tiko. To meto technika buvo per daug lėta, nuo jos pempiukai galėdavo pasprukti, o lizdus labai dažnai apsaugodavo patys traktoristai, aplenkiantys nors mažą dirvono lopinėlį su pempių namais. Tą sakau gerai žinodamas, tuo labiau, kad jie manęs neretai prašydavo prie lizdo įsmeigti rykštę, kad ją iš toli matytų.

Žinoma, ir tada pempės migruodavo, apie retas žieduotas, tapusias medžiotojų laimikiu Prancūzijoje ar Belgijoje, sužinodavome iš gautų laiškų Žiedavimo centrui – tada medžiotojai dar turėjo sąžinės apie tai pranešti.

Kodėl apie tai kalbame, kodėl apie tai privalu kalbėti?

Mūsų akyse pempės baigia nykti. Tokioje išvadoje nėra emocijų, nors jos turėtų kilti žinant, kaip tai įvyko ir kaip vyksta. Šį pavasarį Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys pranešė apie ištuštėjusias pempių pievas Nemuno deltoje. Panašios žinios ir iš kitur. Mano stebimos kelios pastovios vietos liudija tą patį – per paskutinius dešimtį metų pempių sumažėjo 8-10 kartų. Dabar sunku prognozuoti, kur yra riba, po kurios pempę laikysime reta rūšimi ir nesitikėsime jos būklės gerėjimo. Ar tai tikėtina?

Taip, pempės, bene lengviausiai stebimi atviro kultūrinio kraštovaizdžio paukščiai, nyksta, ir šiandien nematome net menkiausių pastangų išsaugoti šią rūšį. Neturime jokių teisinių svertų, neturime energijos ir noro kalbėti apie tarptautines pastangas jų žiemaviečių apsaugai. Mums nerūpi jų perimvietės ir jų apsauga, o tai – jau mūsų pačių namų reikalai.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Pempiuką gali apginti tik jo tėvai
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Pempiuką gali apginti tik jo tėvai

Jau esu rašęs apie mano stebimuose plotuose žemės ūkio darbų metu naikinamus pempių lizdus, kai viename dirvone iš 8 gyvenusių porų jauniklius išperėjo (ir tai – tik iš antro karto) 2 poros. Visų kitų bandymai buvo sumalti technikos, ir paukščiai gegužės gale galiausiai susitelkė į pulkelį ir išskrido klajoti. Šiemet tame lauke laikosi 2 poros. Dabar jau išsiritę jaunikliai, po lietų dirva drėgna ir technika atbildės tik šios savaitės gale. Deja, laukas per didelis, o jaunikliai – dar per maži, kad pabėgtų nuo greitaeigio traktoriaus. Aš matau juos, ramiai lesinėjančius, bet traktoristas iš savo aukštybių jų nepastebės. Tokių laukų Lietuvoje – begalės. Vadinasi – ir pempių likimai juose panašūs.

Nesustabdysi darbų dėl pempių... Taip, iš tikro – nesustabdysi. Tačiau kam visi tie medžiotojų turimi į šilumą reaguojantys prietaisai (dauguma stambiųjų ūkininkų yra medžiotojai), su kuriais gali rasti lizdus ir aptikti jauniklius, kam pati tobuliausia įranga pačiuose traktoriuose?

Neabejotinai, išeitimi taptų laukuose paliekami bent 2 metrų pločio dirvonuojantys rėžiai, kuriuose perėtų pempės, vieversiai, kurapkos, vaikus vestų kiškiai. Deja, nesutikau ūkininko, kuris apie tai galvotų ir taip darytų – veikiau jau ariama iki pat griovio krašto, nors tą draudžia įstatymai. Taigi, net ir prie griovio paukščiai vietos perėti neranda.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Patelė vilioja nuo vaikų
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Patelė vilioja nuo vaikų

Kai kada pempėms ir daugeliui kitų tilvikų išsigelbėjimo šiaudu tampa laukuose atsirandančios šlapynės – net ir dešimties arų dumblėtas plotelis priglaudžia ir išsaugo paukščius bei jų lizdus, jauniklius. Kaip jūs manote – ar ilgai išlieka tokie ploteliai? Žinoma, ne! Čia yra pats didžiausias mūsų nelogiškumų paradoksas: sausinamoji melioracija, sovietinis ginklas prieš natūralią gamtą, sunaikino ne tik pelkutes, šlapynes, bet ir didžiumą upelių, o šiandien mes, naudodami Europos sąjungos lėšas, ne bandome tas piktžaizdes likviduoti, o vis labiau jas giliname, iš naujo kasame sunaikintus upelius, sausiname atsiradusias šlapynes. Kada mes esame tikri, o kada meluojame – sau ir visiems?

Mūsų pempės medžiojamos. Naikinamos bent 5 mėnesius. Ten, Vakarų Europos šalyse, tokių medžioklių statistika yra labai formali arba visai neegzistuoja. Tačiau ką duotų ji, jei nematome nė menkiausio noro saugoti gamtą ir paukščius. Nepamenu, kad nors kas iš valstybės vadovų būtų viešai apie tai prakalbęs. Galėtume manyti, kad yra daug svarbesnių dalykų. Tiesa, jų yra. Bet ir ta pempė, kurios mūsų anūkai gali jau nebematyti, yra tų problemų rodiklis, jei tinka – pati matomiausia ir įtikinamiausia išraiška. Kokių argumentų reikia dar?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie 15min