D.Nowitzkio fenomenas stulbinantis. Iš antros pagal pajėgumą Vokietijos lygos – tiesiai į NBA. Europietis, tarp NBA žvaigždžių suspindęs ryškiausiai. Drąsūs svarstymai, kad jau dabar 33 metų Dalaso „Mavericks“ puolėjas yra nusipelnęs geriausio visų laiko Europos krepšininko vardo.
Jau nekalbant apie neįtikėtiną D.Nowitzkio populiarumą. Kai susitiko Vokietijos ir Turkijos rinktinės, kone pilnutėlė „Siemens“ arena vienareikšmiškai palaikė vokiečius, nors turkų pergalė lietuviams būtų užtikrinusi vietą ketvirtfinalyje dar prieš susitikimą su prancūzais.
Šalia D.Nowitzkio visą karjerą buvo vienas žmogus – Roentgenas Geschwindneris. Asmeninis „Mavericks“ žvaigždės treneris savo auklėtinį atlydėjo ir į Europos čempionatą Lietuvoje.
„Aš gyvenu Vokietijoje, turiu savo verslą. 3–4 kartus per metus vykstu į Dalasą pas Dirką. Paprastai prieš sezoną, prieš „Visų žvaigždžių“ savaitgalį ir NBA atkrentamąsias varžybas“, – pasakojo R.Geschwindneris.
Išskirtiniame interviu 15min.lt R.Geschwindneris teigė, kad D.Nowitzkio genialumo paslaptis – atkaklus darbas treniruotėse. Be to, jis niekais pavertė gandus, kad rungtynės su Lietuva D.Nowitzkiui gali būti paskutinės, atstovaujant nacionalinei rinktinei.
– Kiek laiko dirbate kartu? – 15min.lt paklausė D.Nowitzkio trenerio.
– Nuo tada, kai Dirkui buvo 16-ika. Tuomet pamačiau jį pirmą kartą.
– Kaip susikirto jūsų keliai?
– Noriu pasakyti, kad aš nebuvau baigęs jokių treniravimo mokslų, kaip treneris nebuvau dirbęs sistemingai. Tiesiog pats buvau žaidėjas. Dalyvavau 1972 m. olimpinėse žaidynėse. Maždaug prieš 17 metų žaidžiau vienoje mažo miestelio komandoje. Tuomet man jau buvo beveik 50. Žaidėme su jaunesnėmis komandomis, o vienoje iš jų buvo Dirkas. Jo potencialas iškart pasimatė, tačiau jam labai stigo individualių įgūdžių. Paklausiau, kas jį individualiai moko krepšinio pagrindų. Jis atsakė, kad niekas.
 |
| Roentgenas Geschwindneris |
Po trijų keturių savaičių žaidėme Dirko gimtajame mieste. Jo mama, tėtis ir sesuo taip pat žaidė krepšinį, tad visi atėjo pasižiūrėti rungtynių. Tuomet jo mama paklausė, ar negalėčiau individualiai treniruoti Dirko. Ko gero Dirkas namiškiams buvo užsiminęs, kad kažkoks pamišęs vyras klausinėja, ar jis neturi trenerio. Dirko mama mane žinojo iš senų laikų, nes ji pati buvo nacionalinės rinktinės žaidėja. Aš ją atpažinau tik pamatęs. Ištekėjusi ji pasikeitė pavardę, tad iškart nesusigaudžiau, kad Dirkas – buvusios krepšininkės Helgos Bredenbrocker sūnus.
Pasakiau, kad jei Dirkas nori tapti geriausiu žaidėju Vokietijoje, neprasidėsiu, nes tai jis gali pasiekti ir be manęs, bet jei nori tapti vienu iš geriausių pasaulyje – turime pradėti treniruotis kiekvieną dieną. Sprendimą turėjo priimti Dirko tėvai, nes, žinote, kaip tenise tėvai priima sprendimą, ar leis vaikui treniruotis, taip ir šiuo atveju. Sudarėme planą ir mūsų tikslas buvo, kad po penkerių metų Dirkas jau galėtų varžytis su pačiais geriausiais žaidėjais. Planą įvykdėme per tris metus.
– Norite pasakyti, kad iškart supratote, kad iš jo gali išaugti pasaulinio lygio žaidėjas?
– Žinote, daug yra talentingų vaikų, bet viskas priklauso nuo darbo. Jei nenorės laikytis disciplinos, nepriversi. Aš galiu pasakyti, ką reikia daryti, bet jis turi norėti tai daryti. Dirkas parodė, kad to nori. Nuo pat pradžių jis buvo labai atidus. Jis gyveno svajone. Jo kambarys buvo nuklijuotas NBA žvaigždžių – Scottie Pippeno, Michaelo Jordano ir kitų – plakatais. Jis norėjo lygiuotis į juos. Žinojau, kad Dirkas talentingas, bet tuo pačiu sakiau: negali tiesiog eiti į NBA – turi kažkuo išsiskirti. Tuo metu niekas neįsivaizdavo, kad septynių pėdų žmogus galėtų mesti tarsi gynėjas. Taip ir gimė idėja: turime sutelkti dėmesį į metimą. Sakiau, pirmaisiais metais pamirškime žaidimo gynyboje įgūdžius, gintis išmoksi vėliau. Svarbiausia turėti kažką, ko NBA lygai iš tavęs labiausiai reikėtų.
– Kodėl iškart nusitaikėte į NBA? Kodėl nenorėjote išbandyti laimės stipriausiuose Europos klubuose?
– Buvo tokia galimybė. Mes važiavome į Barseloną, išklausėme Bolonijos pasiūlymą. Susidomėjimą rodė Graikijos ir, žinoma, Vokietijos klubai. Tačiau, mano nuomone, negali tuo pačiu metu išmokyti ir NBA, ir europietiško krepšinio. Gal ir pavyktų, bet jaučiau, kad tai bus sudėtinga. Be to, buvau įsitikinęs, kad žaidėjas, kad ir koks jis talentingas būtų, turi įgyti išsilavinimą. Europoje tai sudėtinga suderinti, todėl sprendimas buvo vykti į JAV koledžą. Iš pradžių norėjome, kad bent keletą metų Dirkas pažaistų NCAA. Bet „bėda“ ta, kad jis sublizgėjo vos nuvykęs į JAV. Neįtikėtinai puikiai pasirodė jau pirmose vasaros lygos rungtynėse ir taip atkreipė NBA skautų dėmesį. Tai sugriovė mūsų planus (šypsosi)...
– Anksti pasukti į NBA nebuvo rizika?
– Be abejo, tai buvo rizika. Bet mes nieko nedarėme nepasvėrę. Visuomet stengdavomės įsitikinti, ar mes tai galime, o galutinį sprendimą visuomet priimdavo pats Dirkas. Jis daug žaidė vienas prieš vieną su jaunais NBA žaidėjais, kad galėtų įvertinti savo galimybes. Jis jautė, kad daug dirbdamas treniruotėse NBA lygai sugebės pasiruošti. Negali stumti žmogaus į šaltą vandenį, pilną ryklių, ir sakyti: išgyvenk. Niekada taip nedarėme. Kiekvieną žingsnį pasverdavome.
Kita vertus, kai tau prognozuojama vieta naujokų biržos pirmajame dešimtuke, nelieka labai daug laiko galvoti, tai rizika ar ne. Gali gauti traumą ar nepasirodyti kitąmet taip sėkmingai, ir tokio šanso jau nebeturėsi.
– Kaip manote, ar yra tikimybė vieną dieną D.Nowitzkį pamatyti Eurolygoje, pavyzdžiui, baigus karjerą NBA?
Jis supranta, kad jei krepšinis neteikia malonumo, jei į aikštelę eini tarsi į darbą, geriau sustoti. Jis niekad į žaidimą NBA nežiūrėjo kaip į galimybę užsidirbti pinigų. Jis mėgaujasi žaidimu. – Nežinau... Vargu. Dirko kontraktas su Dalaso „Mavericks“ galioja iki 2014 metų. Jis supranta, kad jei krepšinis neteikia malonumo, jei į aikštelę eini tarsi į darbą, geriau sustoti. Jis nieko nedaro dirbtinai. Jis niekad į žaidimą NBA nežiūrėjo kaip į galimybę užsidirbti pinigų. Jis mėgaujasi žaidimu. Nežinau, koks jo sprendimas bus po trejų metų, tačiau kol kas jis visiškai prisirišęs prie NBA.
– Kuo D.Nowitzkiui skiriasi žaidimas NBA ir FIBA turnyruose?
– Tai visiškai skirtingi pasauliai. Ypač kalbant apie žaidimą gynyboje. Tai geriausiai iliustruoja Timo Duncano pavyzdys. Jis galbūt geriausias NBA žaidėjas, kada nors žaidęs sunkaus krašto puolėjo pozicijoje, bet jis tiesiog nekentė FIBA krepšinio. Dėl čia laisvai taikomos zoninės gynybos ar leidžiamo gynybos dvigubinimo. Kai Dirkas atvyksta į rinktinę, jo treniruotės pasikeičia kardinaliai, nes reikia prisitaikyti prie visai kitokio krepšinio.
Aišku, yra ir dar vienas didelis skirtumas, kuris ypač ryškus Vokietijos rinktinėje. NBA komandoje visuomet yra 5–7 panašaus pajėgumo žaidėjai, o Vokietijos rinktinė tuo pasigirti negali. Dauguma mūsų rinktinės žaidėjų savo klubuose net nežaidžia starto penketuose. Į rinktinę jie atvyksta nepasiruošę, jie čia treniruojasi. Tai ne Lietuvos rinktinė, turinti daug panašaus pajėgumo žaidėjų. Jūsų lygis visai kitas.
– Tačiau atstovavimas rinktinei Dirkui niekuomet nebuvo problema...
– Tai dėl atsidavimo. Buvau jam daug pasakojęs, ką reiškia žaisti olimpinėse žaidynėse. Aš buvau 1972 m. olimpinės Vokietijos rinktinės kapitonas. Užkrėčiau jį olimpine svajone. Tiesa, jam reikėjo trijų bandymų, kad nuvestų Vokietijos rinktinę į olimpines žaidynes. Nepatekome į Sidnėjaus, nepatekome į Atėnų, bet galiausiai žaidėme Pekino olimpiadoje.
 |
| R.Javtokas ir D.Nowitzkis |
– Jau dabar svarstoma, kas geriausias visų laikų Europos krepšininkas – Arvydas Sabonis ar D.Nowitzkis. Ką jūs apie tai manote?
– Žinote, XIX amžiuje Niccolo Paganinis buvo tikras smuiko virtuozas, bet dabar taip griežti gali bet kuris vaikis! Labai sudėtinga lyginti skirtingų laikmečių talentus. Anksčiau geriausi sprinteriai 100 metrų įveikdavo per 10 sekundžių, dabar tokiu rezultatu nieko nenustebinsi. Neturėtume lyginti skirtingų laikmečių. Ypač krepšinyje, kuris labai sparčiai progresuoja. Kai Sabonis pradėjo žaisti, juk dar net nebuvo tritaškio linijos...
– Na, gerai, tuomet galima palyginti D.Nowitzkį ir Pau Gasolį...
– Tai visiškai skirtingi žaidėjai. Šiemet „Mavericks“ ir „Lakers“ susitiko NBA atkrintamosiose. Gindamiesi prieš Dirką jie išbandė septynis skirtingus žaidėjus. Tačiau Dirkas vis tiek rado būdų, kaip juos įveikti. Na, tai kas geresnis? (juokiasi) Aišku, tai buvo šiais metais. Kitąmet gali būti viskas kitaip.
– Kokius patarimus Dirkui davėte prieš rungtynes su Lietuva?
– Nemesti pro šalį (juokiasi). Žinote, jei vakar būtume žaidę ne krepšinį, o futbolą, mūsų kortos būtų buvusios labai geros (juokiasi). Bet jūs esate krepšinio tauta. Vokietijoje populiariausia sporto šaka yra futbolas. Antra pagal populiarumą – futbolas, trečia – taip pat futbolas. Nieko daugiau be futbolo. Aišku, nėra taip blogai kaip Anglijoje, bet pakankamai blogai (šypsosi). Be abejo, norėjome pergalės, bet mes puikiai supratome, kaip tai sudėtinga pasiekti.
– Negi D.Nowitzkio populiarumas per pastarąjį dešimtmetį nė kiek nepastūmėjo Vokietijos krepšinio į priekį?
– Taip, pastūmėjo, o didžiausias sujudimas pasijautė šiais metais. Žinoma, dėl „Mavericks“ triumfo NBA finale. Nepaisant puikaus Dirko žaidimo, tai buvo komandinė pergalė, tačiau vokiečiams ji buvo labai svarbi. Galima sakyti, krepšiniui pasisekė. Nes „French Open“ jau buvo pasibaigęs, futbolo sezonas – pasibaigęs, o Vimbldono teniso turnyras dar neprasidėjęs... Jokių svarbių sporto įvykių tuo metu nebuvo, todėl vokiečiai stebėjo NBA finalą (juokiasi).
– Ne paslaptis, kad varžovai prieš D.Nowitzkį dažnai naudoją grubią gynybą...
– Tai nenormalu...
– Bet tai, ko gero, vienintelis būdas sustabdyti Dirką?..
– Negalima taip galvoti. Jei FIBA apie krepšinį galvoja kaip apie produktą, kurį reikia populiarinti ir padaryti kuo patrauklesnį, turi sustabdyti tokius dalykus. Varžovai dažnai imasi imtynių veiksmų, kad sutrukdytų Dirkui užsiimti geresnę poziciją. Man nepatinka tai. Tai ne krepšinis. Tai nėra gerai krepšiniui. Vaikinai, kuriems patinka kontaktinis sportas, turėtų pasirinkti rankinį. Man nepatinka, kad krepšinis traktuojamas kaip kontaktinis sportas. Manau, krepšinis ir yra gražus tuo, kad pasižymėdami puikiomis fizinėmis savybėmis atletai sugeba išvengti grubaus žaidimo.
– Kalbama, kad rungtynės su Lietuva gali tapti istorinėmis. Neva D.Nowitzkiui tai gali būti paskutinės rungtynės rinktinėje...
– Neeee... Spauda išpučia tokius dalykus. Šiemet Dirkas buvo rinktinėje, nes norėjo padėti jauniems žaidėjams. Manau, visi būtų supratę, jei po tokio sudėtingo sezono būtų atsisakęs. Bet jis buvo pažadėjęs jauniems žaidėjams ir pažadą tesėjo. Nepavyko, bet galbūt bandys dar kartą.
– Tačiau rinktinę palieka treneris Dirkas Bauermannas. Spėliojama, kad taip baigiasi ne tik D.Bauermanno, bet ir D.Nowitzkio era rinktinėje...
– Tai neturi nieko bendra. Dirkas nesirenka trenerio. Per savo karjerą jis yra dirbęs su daugybe trenerių, ir atstovavimas šaliai nėra paprasčiausias prisirišimas prie vieno trenerio. Nėra pagrindo kalboms, kad tai paskutinis Dirko čempionatas.
Dėl D.Bauermanno – taip, manau, situacija kuriozinė. D.Bauermannas nuo kito sezono dirbs Miuncheno „Bayern“ klube, o Vokietijos krepšinio taisyklės neleidžia treniruoti rinktinės, jei dirbi su klubu. Tai beprotybė! Ką nacionalinės rinktinės treneriui daryti tuos devynis mėnesius? Tam, kad krepšinyje būtume stipresni, turime pakeisti daug taisyklių. Ne paslaptis, kad rinktinės žaidėjai klubuose gauna mažai žaidimo laiko, nes Bundeslygoje žaidžia labai daug užsieniečių, beje, ir lietuvių. Tai ne į naudą Vokietijos krepšiniui.
– Vis dėlto kokia ateitis laukia Vokietijos rinktinės, kai D.Nowitzkis galiausiai baigs karjerą?
Mūsų vaikai nėra mažiau talentingi nei lietuviai, tiesiog Lietuvoje kiekvienas vaikas mušinėja kamuolį į žemę, o Vokietijoje kiekvienas vaikas kamuolį spardo – Pernai pasaulio čempionate žaidėme be Dirko ir Chriso Kamano, tačiau pasiekėme antrą etapą. Turime laukti. Turime dirbti su jaunimu. Aš manau, kad mūsų vaikai nėra mažiau talentingi nei lietuviai, tiesiog Lietuvoje kiekvienas vaikas mušinėja kamuolį į žemę, o Vokietijoje kiekvienas vaikas kamuolį spardo. Sunku konkuruoti su futbolu, bet vis daugiau vaikų renkasi krepšinį. Tiesiog turime būti kantrūs.
– D.Nowitzkis yra viena ryškiausių sporto pasaulio žvaigždžių, bet tuo pačiu – labai paprastas vaikinas. Kaip tai paaiškinti?
– Jis visuomet toks buvo. Kai tik pradėjome kartu dirbti, kartojau, kad svarbiausia, jog įgytų išsilavinimą. Dabar daug jaunų žaidėjų meta mokslus dėl krepšinio. Tai visiška kvailystė. Karjera baigsis, gyvenimas tęsis. Šiais laikas netgi einant į parduotuvę reikia daug išmanyti. Vokietijoje labai daug jaunų sportininkų meta mokslus. Dirkas to nedarė. Jis niekad nepiktnaudžiavo tuo, jog yra sportininkas. Neišsisukinėjo nuo mokslų, netgi nuo kariuomenės neišsisukinėjo. Jis suprato, kad yra eilinis žmogus. Kad tėra tik vienos srities specialistas. Išskirtinis jis yra tik krepšinio aikštelėje, bet ne kitose gyvenimo situacijose. Kai kurie mano: jei esi krepšininkas, esi viskas. Taip nėra, ir Dirkas tai suvokia. Žinote, tokie kaip Steve'as Nashas gali užsidėti saulės akinius, kepurę ir lyg niekur nieko slampinėti po Niujorką. Dirkas yra aukštas, todėl pasislėpti negali. Kur tik žengia, iškart pasirodo autografų medžiotojai. Bet tas dėmesys niekuomet jo nepakeitė. Jis toks kaip ir kiti.
– Paskutinis klausimas: vis dėlto, kaip sustabdyti D.Nowtizkį?
– Neleiskite jo į aikštelę... (juokiasi). Niekas nėra nesustabdomas. Kai atvykstu pas jį balandį, kad pasiruoštume NBA atkrintamosioms varžyboms, jis klausia: koks planas? Sakau, treniruosimės kiekvieną dieną, o poilsio dieną turėsime tik po laimėtos serijos. Taip ir darėme. Žmonės žavisi Dirko žaidimu, bet to žaidimo paslaptis – darbas treniruotėse. Ir ne tik žiūrovai mėgaujasi jį stebėdami. Manau, visi, kuriems tenka prieš Dirką žaisti, mėgaujasi žaidimu. Pažiūrėkite, koks Kevinas Durantas būna užsivedęs, kai jam reikia kovoti su Dirku! Tokie dalykai puošia krepšinį.
