Lietuvoje taip jau susiklostė, kad po blogiausio scenarijaus treneriai palikdavo savo postą. „Aš nesu įsikibęs posto. Tai – didžiulė garbė ir atsakomybė. Jei aš esu kliūtis suvažiuoti kažkokiems žaidėjams, aš pasitrauksiu. Bet man atrodo, kad aš kažką sugebu ir noriu tą padaryti“, – teigė K.Kemzūra.
Trenerio nuomone tik laikas parodys, kaip komandai pavyks kompesuoti Lino Kleizos ir Jono Mačiulio netektis. Tačiau liūdesys ir nusivylimas neišvengiamai palietė krepšinio rinktinės vedlį.
„Dabar sėdėti vien galvą susiėmus rankomis, verkti, kokie mes nabagai, nėra išeitis. Kitos rinktinės taip pat turės nustolių“, – įsitikinęs strategas.
K.Kemzūra prisipažino, jog dvejojo sutikti su LKF prezidento Vlado Garasto viešu kreipimuisi į Ramūną Šiškauską, ar ne: „Nebeeskaluokime tos temos. Buvo idėja, tauri ir gera. Gaila, kad taip viskas apsivertė. Prie to ir žiniasklaida prisidėjo. Manęs klausė sutikimo, aš dvejojau, bet pasakiau: „Gerai“. Nemačiau kažko labai blogo.
Aš pats kalbėjau su Ramūnu, gal atsargiau ir duodamas daugiau laiko. Buvo dar vienas bandymas. Man atrodo, būtų blogiau, jei nebūtų to bandymo. Pagaliau neieškokime tų išdavikų, juolab, kad jų nėra. Koks R.Šiškauskas buvo, toks ir liko. Nemanau, kad federacija jį daro išdaviku.“
K.Kemzūra nesutinka su nuomone tų, kurie mano, kad vyresni žaidėjai sugriaus bronzinės rinktinės vienybę ir stiprybę. Jis įsitikinęs, jog patyrę krepšininkai įneš solidumo ir kokybės. Taps privalumu poziciniame puolime.
„Mums visiems reikės įdėti labai daug pastangų, kad ta komanda taptų monolitu“, – sako K.Kemzūra.
