Lietuvos vairininko sprendimas sukėlė nemažai diskusijų tarp šalies krepšinio aistruolių. Vieni sutiko su K.Kemzūros nuomone, kiti liko nustebinti, o treti – papiktinti.
Apie tai, kaip į Europos čempionato šeimininkų stratego nuosprendį reagavo žinomos Lietuvos krepšinio asmenybės, nusprendė pasidomėti portalas Krepsinis.net. K.Kemzūros pasirinkimą pakomentavo Vilniaus „Sakalų“ klubo sporto direktorius Linas Kvedaravičius.
„Tenka sutikti su visais trenerio sprendimais, nes jis atsakingas už rinktinės formavimą“, – juokavo vienas „Sakalų“ ekipos vadovų.
L.Kvedaravičius neliko nustebintas K.Kemzūros sprendimu ir bandė paaiškinti visus stratego pasirinkimus. Be to, sostinės komandos atstovas išskyrė žaidėjus, kurių žaidimas kol kas neturėtų tenkinti trenerių.
- Ar sutinkate su Kemzūros sprendimu atsisakyti Seibučio?
- Renaldas rinktinėje būtų buvęs tikrai ne starto penketo žaidėjas, bet atsarginis. Visgi jo aktyvumas pakilus nuo atsarginių žaidėjų suolo nebuvo toks didelis, jog duotų teigiamą rezultatą. Tai matyt ir įtakojo Kemzūros apsisprendimą. Seibučio pozicijoje buvo daug patyrusių ir daug rinktinės kovų mačiusių žaidėjų. Todėl treneriui turbūt nebuvo labai sunku apsispręsti.
- Motiejūno buvo atsisakyta pelnytai?
- Vėlgi, susiklostė tokia situacija, kad tarp aukštaūgių šiemet yra ypatingai didelė konkurencija. Tiek broliai Lavrinovičiai, Javtokas, Petravičius ir Valančiūnas sudarė labai didelę konkurenciją Motiejūnui. Vis dėlto Donatas palyginus su pernai padarė didžiulę pažangą. Džiugu matyti jį tokioje formoje. Motiejūnas – ateities ilgametis rinktinės žaidėjas, būsima pora su Valančiūnu. Tiesa, Jonas šiuo metu yra žymiai geresnės formos, ką matėme mače su čekais, prieš kuriuos jis žaidė kaip senbuvis – drąsiai ir užtikrintai. Kemzūra greičiausiai žiūri į tuos krepšininkus, kurie gali duoti rezultatą dabar ir šiandien, o Motiejūnas yra ateities žaidėjas.
- Neatsitiks taip, kad dukart iš eilės Motiejūnui užtvertos durys atsilieps neigiamai ir sumažins Donato norą grįžti į rinktinę ateityje?
- Viskas priklauso nuo žmogaus. Aš nemanau, kad Motiejūnas dabar laikys kažkokį akmenį užantyje, kadangi dabartiniai konkurentai buvo labiau patyrę ir galbūt geresnėje formoje. Užpykti galima ant bet ko, bet ar verta tai daryti? Mano nuomone, žaisti už Lietuvą yra kiekvieno krepšininko garbės reikalas. Jeigu tos garbės neturi, tuomet ir rinktinė nereikalinga. Manau, kad Donatas ne iš tų žmonių ir šis atsisveikinimas – tikrai ne atsisveikinimas su rinktine, bet anaiptol – dar didesnė paskata toliau dirbti.
- Gecevičiaus atsisakymas nenustebino?
- Visiškai ne, nes treneris tiesiog nerado vietos Martynui savo žaidimo planuose. Tai matėsi jau per praėjusių metų pasaulio čempionatą Turkijoje, kai Gecevičius tikrai nerado savęs aikštėje. Tai įtakojo ne kiek žaidėjo trūkumai, bet žaidybinio plano sustatymas. Martynui reikia suteikti daug laiko aikštėje, ką matėme „Lietuvos ryto“ komandoje. Kai jis daug rungtyniauja, įsižaidžia, renka daug taškų. Tuomet jis netgi gali du kėlinius lakstyti su nuliu taškų, bet vėliau iššauti. Tačiau tokios prabangos rinktinėje nėra – iš karto reikia žaisti aktyviai, agresyviai. Tą, beje, rungtynėse su čekais jis iš pradžių ir bandė daryti. Visgi šioje rinktinėje pagrindinio savo ginklo, tritaškių metimų, jis negali panaudoti. Kemzūra didesnį prioritetą teikia universalesniems atakuojančio gynėjo pozicijos žaidėjams, kurie gali ir veržtis, ir mesti iš toli, ir palaikyti greitą žaidimo tempą. Todėl galima daryti išvadą, kad Gecevičiaus paleidimas iš rinktinės yra logiškas žingsnis, atsižvelgiant į Kemzūros žaidimo braižą.
- Kai žaidėjas nepritampa prie trenerio filosofijos ir pasirodo tik vienose draugiškose rungtynėse, kuriose gauna tik 10 minučių, galbūt tuomet visai neverta jo kviesti į rinktinę ir gaišinti?
- Gal ir taip. Bet viskas susideda ne tik į dvi rungtynes. Žaidėjai ruošėsi dvi savaites, buvo kartu, o treneriai auklėtinių galimybes puikiai matė per treniruotes. Treneriai daugiausia sprendimų priima per treniruotes, o pačios rungtynės jau yra tik pati viršūnė, kurią mato ir visi sirgaliai. Tuo tarpu strategai pačiupinėja krepšininkus dar anksčiau ir, mano nuomone, sprendimai buvo priimti dar prieš susitikimą su Čekija, o ne po jų.
- Kemzūra sakė, jog likę du nelaimingieji greičiausiai bus aukštaūgiai. Sutinkate, kad reikia atsisakyti būtent dviejų priekinės linijos žaidėjų, neliečiant kitų pozicijų?
Songaila netgi bando tapti lyderiu, ko labai trūksta šiai rinktinei. Komandai labai reikia tokio žaidėjo, kuris sunkiais momentais temptų ekipą į priekį. - Tai, kad treneris pasakė, jog veikiausiai bus atsisakyta dviejų aukštaūgių, nereiškia, kad 1–3 pozicijų žaidėjai gali ramiai miegoti. Neramina Delininkaičio žaidimas. Jis daro daug klaidų, o Tomo neužtikrintas žaidimas kelia abejonių. Ir kiti žaidėjai nedemonstruoja visko, ko iš jų norėtųsi matyti, todėl nemanau, kad rinktinę paliks būtinai priekinės linijos žaidėjai. Tačiau vėlgi, viskas priklauso nuo kitų draugiškų rungtynių, kurios bus svarbus faktorius, nes labiau pasimatys, kurie kandidatai gali netikti trenerio strategijai. Manau, jog likusių nelaimėlių nesėkmę lems ne meistriškumas, bet trenerių štabo komandos vizija.
- Kurie žaidėjai kol kas palieka prasčiausią įspūdį ir turėtų jaustis nesaugiausiai?
- Sunkus klausimas. Visi trokšta būti dvyliktuke, bet pagal žaidimą, kurį matėme, sudėtinga spręsti, nes ir ne visi krepšininkai galėjo žaisti, ir varžovų pajėgumas skyrėsi. Visgi norėtųsi solidesnio Jasaičio žaidimo. Pocius taip pat neranda savo vietos. Jis pats taip pat pripažįsta, kad jaudinasi. Delininkaitis daro labai daug klaidų. Tas pats Jankūnas dar nepilnai įsiliejo ir žaidžia ne taip, kaip mes jį įpratę matyti. Dar yra daug krepšininkų, kurie ne formoje, bet tai yra natūralu. Sekančios draugiškos rungtynės atsakys į šį klausimą.
- Veteranų Songailos ir Kaukėno žaidimas pateisino lūkesčius?
- Manau, jog jie yra savo vietoje. Songaila netgi bando tapti lyderiu, ko labai trūksta šiai rinktinei. Komandai labai reikia tokio žaidėjo, kuris sunkiais momentais temptų ekipą į priekį. Mano nuomone, Darius tikrai nenuvylė. Vis dėlto juk jis ilgai buvo be žaidybinės praktikos. Tai šiek tiek atsiliepė, bet ne tiek daug, kaip buvo galima manyti. Kalbant apie Kaukėną, visada žinome jo kovingumą, azartą, autoriteto nebuvimą ir norą žaisti, todėl jo žaidimas palieka normalų įspūdį. Manyčiau, jog iki Europos čempionato jam pavyks pasiekti pačią geriausią sportinę formą.
