Jis buvo tas žmogus, kuris džiaugėsi su komanda triumfo akimirką ir guodė krepšininkus, kai didžioji Lietuvos dalis juos drabstė purvais.
63-ejų veterano darbo krūvis šioje rinktinėje nevargina. Be jo komandoje dirba dar keturi žaidėjų sveikata besirūpinantys žmonės, todėl Juozuko tikslas yra pasiekti, kad viskas vyktų sklandžiai ir komandoje vyrautų gera nuotaika.
„Labai džiaugiuosi, kad mane dar pakvietė į rinktinę, nors gal jau nebereiktų, turėtų uždaryti man šias duris... Bet kol kviečia, tol einu. Esu labai dėkingas visiems treneriams, su kuriais dirbau. Jie puikūs žmonės. Tad gimiau nei per vėlai, nei per anksti“, – šypsojosi J.Petkevičius.
– Kaip keitėsi rinktinės nuo 1992-ųjų?
– Šių metų rinktinė man net primena tą komandą, kuri buvo 1992-aisiais. Buvo ką tik atkurta nepriklausomybė ir visi degė dideliu noru, kaip dabar. Didžiausias skirtumas, ko gero, tas, kad tais laikais buvo kokie 6–7 labai geri žaidėjai, o dabar jie visi vienodo pajėgumo. Dabar ir treneriui labai sunku apsispręsti, kurių atsisakyti, nes visų meistriškumas labai panašus. Ir tai yra labai gerai, nes treneris gali varijuoti sudėtimi. Anais laikais buvo labai didelis skirtumas tarp pirmo ir antro penketuko.
Noras ir užsidegimas – tokie patys. Vyrai, atvažiavę čia, atiduoda viską. Kai kurie net per skausmus, kentėdami žaidžia. Man tas labai daug duoda, atjaunėjau su jais.
Dabar gal šiek tiek kompiuteriai juos atskiria. Anksčiau būdavo visi kartu kortomis lošia ar laisvalaikį linksmiau leidžia, o dabar kiekvienas į savo kambarį traukia. Žinoma, stengiamės, kad jie kuo daugiau susieitų, kad kuo stipresnis kolektyvas būtų, nes nuo to labai daug priklauso, tada galima daugiau pasiekti.
– Kaip pavyko užsitarnauti žaidėjų pasitikėjimą?
 |
| Robertas Javtokas ir Juozas Petkevičius |
– Net nežinau. Aš juos myliu, visada jiems noriu gero, nebūnu blogos nuotaikos. Pamatė, kad nesu skundikas, kad to, ką žinau, niekas daugiau nesužinos, galiu patarti, paguosti, užstoti. Kartais geriau pats prisiimu kaltę. Dabar to nebereikia, anksčiau reikėdavo nuslėpti, kad kažkas pagėręs, išeiti su juo pabėgioti, nes negali salėje sportuoti. Taip ir išaugo tas pasitikėjimas.
– Ar nebuvo žaidėjo, su kuriuo nesutartumėte?
– Jei žaidėjas neteisus – aš su juo nesutariu, bet mes iškart išsiaiškiname. Bet jei teisus – net prieš trenerį užtariu, jei jam būna bėda ar nelaimė, o jį be reikalo apibara. Įžeidimų jokių nesu sulaukęs, sutardavau su visais – ir Gintaru Einikiu, ir visais kitais. Buvo geri jie man. Jei stengiesi žmogų suprasti, nori jam gero, jis tą pamato.
– Tenka pabarti krepšininkus?
– Tenka. Šitą labai dažnai darau. Pavyzdžiui, jei kuris nors prisideda pilną lėkštę ir nesuvalgo, tai ir pasakau: ne tam gėda, kuris daug ėda, bet tam, kuris nesuėda. Dažnai pasakau pastabėlių gražių, neįžeisdamas, o kitą kartą žmogus jau kitaip elgiasi. Jei vėluoja į autobusą, pasakau: kol tavęs čia nebuvo, visi apie tave negražiai kalbėjo. Netiesiogiai baru, bet jei vėluoja, tai visada duodu pastabą.
– Ar žaidėjai klausia patarimų?
– Klausia. Kartais pasakau ir kaip baudą mesti, ir asmeninių pamokymų duodu. Pakalbame ir kaip žmoną išsirinkti. Perspėju, kad gali būti apgavikių, kurios nori jo tik dėl to, kad jis krepšininkas, kad daug uždirba, bet iš tikrųjų nemyli. Yra dabar paruoštos, kad gudriai suviliotų.
– Bendraujate su buvusiais rinktinės žaidėjais?
– Jei būna kokių buvusių žaidėjų susitikimų, tai ir aš kartais į juos patenku. Susitikę maloniai pakalbame, šeimomis nebendraujame, bet santykiai iš tiesų draugiški.
* * *
Juozas Petkevičius apie Lietuvos rinktinės žaidėjus:
Apie Martyną Pocių. „Jis kartais truputį vėluoja pasakyti, kad jam skauda, kad reikia pagalbos. Žaisdamas yra gal net per azartiškas, staigus, galėtų gal net truputį ramiau žaisti.“
Apie Rimantą Kaukėną. „Kaip žmogus jis labai geras. Žaisdamas kovoja iki galo, kartais gal per daug ima į širdį nesėkmes, sunkiai jas išgyvena. Atiduoda viską, ką gali.“
Apie Simą Jasaitį. „Labai malonus žmogus. Kompanijos žmogus, su juo malonu bendrauti. Gudrus žaidėjas, laiku pakiša ranką kur reikia, atima kamuolį. Turi gana taiklią ranką.“
Apie Paulių Jankūną. „Paulius labai santūrus, niekur neišsišoka. Labai geras kovotojas, labai gudrus, moka prilaikyti varžovą taip, kad net teisėjai nepastebi. Su juo tikrai malonu bendrauti.“
Apie Darių Songailą. „Patyręs žaidėjas, daug matęs. Moka save patausoti, moka, kai reikia, pakovoti, atkovoti kamuolį. Turi gana taiklią ranką. Būna, kad žmonės yra nepatenkinti kuo nors, o jis neturi daug pretenzijų, prisitaiko prie visų sąlygų.“
Apie Kšyštofą Lavrinovičių. „Broliai vienas nuo kito daug nesiskiria. Jie labai draugiški, moka išklausyti. Net jei neįdomi tema ir atrodo, kad jiems tikrai gali būti neįdomu, jie to neparodo ir vis tiek klauso. Daug dėmesio visiems skiria. Tokie dūšios žmonės. Skirtumus labai sunku pastebėti. Abu tiek pat vaikų turi, abiejų žmonos gražios. Tikri dvyniai.“
Apie Šarūną Jasikevičių. „Žaidėjas su patirtimi. Daug gali patarti jaunimui, tą ir daro. Draugiškas, gali būti komandos siela.“
Apie Mantą Kalnietį. „Tikras krepšininkas, karys, kovotojas. Gražus vaikinas ir puikus žmogus.“
Marijonas dirba savęs negailėdamas, kartais net norisi patarti, kad šiek tie pasimuliuotų Apie Robertą Javtoką. „Labai bendraujantis, daug istorijų gali papasakoti, daug išmano apie automobilius. Šis žmogus – rinktinės siela. Įkūnija visas kapitono savybes.“
Apie Marijoną Petravičų. „Labai darbštus. Dirba savęs negailėdamas, kartais net norisi patarti, kad šiek tie pasimuliuotų. Atiduoda visą save aikštelėje. Kaip žmogus – labai tvarkingas, visur ateina laiku, niekur nevėluoja. Jį galima laikyti vyro pavyzdžiu.“
Apie Joną Valančiūną. „Labai geras jis man atrodo. Ne pagal metus, o pagal ūgį subrendęs. Labai gerai orientuojasi, pritampa ir nesijaučia, kad yra jauniausias komandoje. Malonus, šiltas, įdomu su juo bendrauti. Moka palaikyti pokalbį.“
Apie Tomą Delininkaitį. „Gal truputį net per kuklus. Kaip įžaidėjas galėtų būti energingesnis. Kaip žmogus labai geras.“
