Anot etnologo, puiki dovana yra laikas su šeima ar tiesiog geras žodis.
– Ar švenčiate Kalėdas ir Kūčias?
– Taip. Su šeima visada susėdame prie Kūčių stalo, prisimename giminės istoriją, bendrauju su vaikais ir anūkais. Visi išsilakstę, tai džiaugiuosi, kad per šventes galime pabūti visi kartu. Man Kūčios yra svarbesnės, nes tai – tradicinė šventė, o Kalėdos – religinė.
– Kūčios ypatingos savo burtais. Tikima, kad vidurnaktį gali įvykti neįtikėtinų stebuklų... Ar daug burtų žinote?
– Taip, burtų žinau labai daug. Kūčių burtai yra trijų rūšių – kai buriama su vandeniu, ugnimi ir žolynais.
Galima paimti riešutų ar kūčiukų saują ir skaičiuoti, ar lyginis skaičius, ar ne. Mano vaikai ir anūkai lašina vašką į vandenį ir žiūri, į kokias figūras jis sustingsta.
Merginos Kūčių naktį gali sniego iš kryžkelės pasisemti kastuvu, tada pažiūrėti, kieno plaukeliai liko, kai jis ištirpo. Jeigu katino plaukelis – būsimas vyras bus peštukas, jeigu šuns – labai ištikimas, jeigu arklio – labai geras darbininkas, jeigu kiaulės – „pijokas“.
– Teko pastebėti, kad dažniausiai merginos buriasi, koks bus jų jaunikis. Ar būsimąsias žmonas buriasi ir vyrai?
– Taip, bet kur kas rečiau. Vyrų burtai dažniau būna tokie ūkiški spėjimai. Antai burtas su šiaudais: jeigu ištrauksi avižą – daugiau avižų sėsi ir pan.
– Ar yra taip buvę, kad atradus senovinį burtą ar paprotį, jis Jus nustebino?
– Mane labai sunku nustebinti. Etninę kultūrą studijuoju pusę amžiaus. Vargu, ar galėčiau ką nors išskirti.
Na, įdomus lietuvių tikėjimas, kad Kūčių vidurnaktį vanduo šulinyje virsta vynu. Apie tai sukurta daug smagių istorijų. Antai apie žmogų, kuris įkišo liežuvį į puodelį su vandeniu ir laukė, kol vanduo pavirs vynu. Nesulaukė ir jam prišalo liežuvis.
Įdomus lietuvių tikėjimas, kad Kūčių vidurnaktį vanduo šulinyje virsta vynu
O kitas sulaukė ir prisipylė visas talpas, kokias tik rado namuose. Tada ramiai nuėjo miegoti. Mat norėjo pavaišinti visą kaimą. Ryte žiūri – vynas vėl į vandenį pavirtęs. Vadinasi, reikia gerti iš karto, kai įvyksta stebuklas (juokiasi).
– Kokias Kalėdas labiausiai prisimenate iš vaikystės?
– Turbūt tas, kada daugiausiai snigo. Matote, mano vaikystė prabėgo Vilniuje. Sovietmečiu Kalėdos buvo švenčiamos labai suvaržytai. Visada minėdavome Kūčias. Mama stengdavosi pagaminti kuo daugiau žemaitiškų patiekalų, o tėtis labiau norėdavo aukštaitiškų.
– O kokie patiekalai ant Jūsų Kūčių stalo vyrauja dabar – žemaitiški ar aukštaitiški?
– Turbūt labiau aukštaitiški, nes dukra gyvena Aukštaitijoje.
– Ar dovanojate kalėdines dovanas artimiesiems?
– Deja, taip. Didieji prekybos centrai sukūrė dovanų maniją. Vaikai gauna per daug dovanų ir nebemoka jomis džiaugtis. Išpakuoja, pasižiūri ir numeta. Tokia tendencija nėra gera. Anksčiau vaikams dovanodavo saldainį nuo eglutės.
Dovana yra ir laikas, praleistas su šeima, geras žodis. Man mieliausia dovana yra vaikų rankų darbo papuošaliukai ar pan.
Advento prekybos metas anksčiau Šiaurės rytų, Rytų Lietuvoje buvo labai įdomus. Pirmąjį sekmadienį vyko Šeškaturgis – jame pardavinėdavo šeškų kailiukais puoštus rūbus, kurie gina nuo žiemos šalčių. Antrąjį sekmadienį žmonės Skaistaturgyje pirkdavo kosmetiką ir dovanas. Trečiąjį savaitgalį buvo organizuojamas Saldaturgis, kuriame žmonės įsigydavo vaišių šventiniam stalui.
Norėtųsi plėtoti tokias tradicijas, nes turime labai talentingų meistrų. Gerai, kad jie gauna progą parduoti savo dirbinius. Pagerinti sau gyvenimą.
– Ar švenčiate Naujuosius metus?
– Taip, kaip ir visas pasaulis. Gyvenu 9-ame aukšte, todėl dažnai pasižiūriu į fejerverkus. Su draugais išgeriame šampano.
