Proga prisiminti tradicinę virtuvę
Kūčios yra šeimos santarvės diena, simbolizuojanti išsivadavimą iš tamsiojo meto. Nuo Kalėdų saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą, o dienos – ilgėti. Jos Lietuvoje buvo švenčiamos jau XVI a.
Seniau iki Kūčių buvo stengiamasi grąžinti skolas, pabaigti svarbius darbus, užglaistyti nesutarimus. Tą dieną priimtina dirbti tik šventėms reikalingus ir kitus būtinus darbus (gaminti maistą, šerti gyvulius), taip pat – kruopščiai išvalyti namus, pervilkti patalynę, prieš vakarienę išsimaudyti ir persirengti švariais drabužiais.
Kūčių – paskutinę Advento – dieną buvo draudžiama valgyti, nebent ko nors sauso. Pasninkas negaliodavo tik vaikams, senoliams, nėščioms moterims ir ligotiems žmonėms.
Gražina Kadžytė: „Žmonės, kurie Kūčių vakarienę planuoja pinigais, jos neturės, nes nelieka švento vakaro prasmės: metų apmąstymo, susitaikymo su artimaisiais ir pasauliu, santarvės.“
Ruošiant stalą vakarienei, pirmiausiai plonu sluoksniu buvo paskirstomas glėbelis smulkaus šieno, tuomet užtiesiama balta staltiesė. Stalą puošdavo žvakėmis, eglių šakelėmis, nekultu rugių pėdu. Šia proga netinka jokios žydinčios gėlės.
Kūčių vakarienė tradiciškai prasidėdavo įsižiebus Vakarinei žvaigždei, o jei dangų dengdavo debesys – šeimininkui pakvietus. Prie stalo sėsdavo ne tik visi šeimos nariai, bet ir samdiniai, kaimynystėje gyvenantys bešeimiai. Jei tais metais kuris nors šeimos narys buvo miręs arba dėl rimtų priežasčių negalėdavo dalyvauti, jam vis tiek būdavo padedama lėkštė.
Tradiciškai Kūčioms gaminama 12 patiekalų, kurie simbolizuoja metų mėnesius ir apaštalus, kurie su Kristumi sėdo Paskutinės vakarienės. Ji pradedama kalėdaičių laužymu – reikia atlaužti kuo didesnį gabaliuką arba apsaugoti savąjį, kad metai nebūtų prasti. Būtina bent po kąsnį ar šaukštą paragauti visko, kitaip gali nesulaukti kitų Kūčių arba metai nebus sotūs ir turtingi.
Patiekalai negali būti mėsiški, jie gaminami namuose, stengiantis kuo mažiau naudoti mechanines priemones, kepti ar virti. Seniau pagrindinis patiekalas buvo kūčia, verdama iš įvairių grūdų, kartais pasaldinta medumi. Siūloma ruošti tokį maistą, kuris Lietuvoje buvo valgomas ir seniau, o šiuolaikinį ar egzotišką, atgabentą iš kitų kraštų, pamiršti. Alkoholį reikėtų pakeisti vandeniu, namine gira, kisieliumi.
Etnologė Gražina Kadžytė 15min.lt sakė: „Žmonės, kurie Kūčių vakarienę planuoja pinigais, jos neturės, nes nelieka paties svarbiausio – švento vakaro prasmės: visų metų apmąstymo, šeimos susitaikymo su artimaisiais ir pasauliu, santarvės. Nelieka Kūčių vakarienės, skirtingos nuo hedonistinės, prabangios visuomenės įsivaizdavimo. Nesvarbu, ar dvylika, ar septyni valgiai bus ant stalo. Yra liudijimų iš lagerių, tremties, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – užteko pasidalintos duonos ir iš šulinio pasemto vandens. XIX a. etnografai rašė: vakarienę sudarydavo baršteliai, virta žuvis ar grybai, o baigiama kūčiukais, užpiltais saldintu vandeniu. Žmonės neturėtų sureikšminti vakarienės, daug svarbiau, kas į ją įdedama.“
Burtai – ir apie vedybas, ir apie mirtį
Pavalgius nueiti nuo stalo nereikėtų skubėti – seniau buvo tikima, jog kas pirmas atsikels kitiems nebaigus valgyti, pirmas ir mirs. Vakarienė būdavo baigiama burtais ir žaidimais.
 |
| A.Kripaitės/15min.lt nuotr./Vienas populiariausių Kūčių stalo burtų - vaško varvinimas į dubenį su vandeniu. Vaško siluetas kodavo įvairiausius simbolius. |
Paprasčiausias burtas – iš po staltiesės traukti šiaudus ir spėti gyvenimo trukmę: ilgas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po staltiese šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai sėdavo – jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus rodė derlingus metus, dėslias vištas ir daug grybų, smarkus vėjas – daug riešutų ir obuolių.
Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ rašoma, jog per Kūčias buvo paplitę vedybų būrimai. Jei mergina į glėbį paimdavo porinį skaičių malkų arba apglėbdavo porinį skaičių tvoros statinių, laukdavo vestuvių. Tam buvo naudojami ir kūčiukai bei riešutai. Išėjusios į lauką merginos bandydavo išgirsti šunį – iš kurios pusės jis sulodavo, iš ten esą jaunikis atvažiuos.
Nuo seno tikima, kad Kūčių naktį žmonių kalba prabyla ir ateitį pranašauja naminiai gyvuliai, tačiau išgirsti tai pavojinga. Ateitis būdavo spėjama iš figūrų, susidarančių į vandenį varvinant lydytą vašką, – žiūrima, ar jos primena monetą, žiedą ir pan. Kai kurie po apversta lėkšte dėdavo žiedą (reiškė vedybas), kūdikio figūrėlę (vaiką), kryželį (mirtį), pinigus (turtą) ir traukdavo.
Kalėdų senelis, dovanos ir žaisliukais apkarstyta eglutė Lietuvoje net XX a. pr. buvo neįprastį. Eglės šakomis būdavo puošiamos nebent namų durys iš lauko pusės.
Lietuvių Kalėdų senelis, vadinamas Kalėda, vaizduojantis žynį ir užkalbinėjantis būsimą derlių, namus lankydavo tarpušvenčiu iki Naujųjų.
