Rūkas čia – kaip reta tirštas, susiliejantis su sniego baltumu. Tolumoje regi tik medžių kontūrus, į rūką vedančius takelius, parko proskynas, todėl šiandien lengviau ne pamatyti, o išgirsti: kaip sniego pusnį įveikia šuo ar į metalinį kelio ženklą pataiko sniego gniūžtė.
Išgirdome ir vaikų juoką. Prasiyrę pro rūką sutikome vilnietį Antaną, su dukromis Aušrine ir Austėja į parką atėjusį pasivažinėti rogėmis.
„Netoli yra kalniukas. Tai ir einame“, – džiugiai pasakojo vyras. Paklaustas, kodėl nesėdi namuose, Antanas žvilgtelėjo į nekantraujančias dukras.
„Užtenka sėdėti prie stalo ar televizoriaus. Vakar buvo Kūčios, šiandien susėdome prie pusryčių stalo, o dabar išsiruošėme į parką, leisimės rogėmis nuo kalno. Oras nėra labai tinkamas, tačiau vis tiek gera, šilta, todėl namuose ir nesėdime“, – kalbėjo vyras.
