Šiandien metų pabaigos išvengti neįmanoma: dar neatėjusios Kalėdos užgriūva kompiuterių darbotvarkių, „Skype“ ir „Facebook“ tinklų, mobiliųjų telefonų priminimų ir visagalių prekybos centrų pavidalais, skelbdamos neatidėliotinus šventinius darbus bei pasiruošimus. Ką nors pajusti nebėra laiko – šventės laukimas tampa planinga kalėdinių dovanų supirkimo akcija.
Ruošdamiesi šventėms mes iš esmės darome tą patį, ką ir kasdien – perkame. Kiek šventinės nuotaikos ir jausmo lieka kalėdinių dovanų supirkimo įkarštyje? Apie ką galvojame popieriaus lapelyje ar galvoje žymėdami jau apipirktus ir dovanomis aprūpintus draugus ir giminaičius? „Šitam jau nupirkau, dabar šitam“? Nejučia tampame beasmenės visa apimančios kalėdinės rinkodaros vykdytojais, artimi žmonės nepastebimai virsta jau nupirktų arba dar nenupirktų dovanų vartotojais. Į dovanojimą – atsidavimo, nesuinteresuoto gerumo kitam, nelaukiant atpildo ar atlygio aktą – kažkaip įsiterpia modernaus dovanojimo ekonomija, dovanos netikėtumą, staigmeną, gal net stebuklą paverčianti planingo prekių užsakymo ir tiekimo sistema. Paradoksaliai tarsi susvetimėjame su tuo, kuriam ką nors dovanojame, kaip tik todėl, kad dovana ir dovanojimas tampa svarbiausiu dalyku.
Apkabinimas – irgi dovana
Nejaugi nedovanoti? Kalėdos be dovanų?! O ką reiškia dovanoti ir kas yra dovana? Ar dovana yra nupirktas ir perduotas kitam daiktas, o dovanojimas daiktų perdavimas kitam? Atrodytų, būtent taip. Ir vis dėlto keista nuojauta mums sako, kad dovana nėra paprastas daiktas, o dovanojimas nėra paprastas to daikto perdavimas kitam žmogui. Galbūt daiktas tampa dovana, o daikto perdavimas – dovanojimu tuomet, kai ir tas, kuris dovanoja, ir tas, kuriam dovanojama, jaučia, kad duodama ir priimama kažkas nepalyginamai svarbesnio, nei pats brangiausias ir nuostabiausias daiktas? Galbūt tikroji dovana, nepaisant perduodamo kitam daikto, visada esu aš pats? Galbūt dovanojimas yra ne kas kita, kaip savęs dovanojimas kitam? O dovanoti save kitam – ar tai nereiškia visiško atvirumo ir pasiaukojimo, nebylaus sutikimo būti tam kitam ir už kitą? Ar galiu tai dovanoti kiekvienam iš savo kalėdinių dovanėlių gavėjų sąrašo?
Meduolis vertesnis už tortą
Jei galiu, tuomet daiktas tampa ne toks svarbus. Jei galiu, tuomet galiu tiesiog apkabinti kitą, ir jis supras, kad jau gavo didžiausią dovaną. Jei galiu, tuomet galiu padovanoti kitam savo laiką, praleisti su juo valandą, dieną, savaitę arba visą gyvenimą, neskaičiuodamas ir nežvilgčiodamas į laikrodį, o dovanodamas. Galiu dovanoti savo iškeptą šleivą ir apdegusį meduolį, kuris, tapęs dovana, tikra dovana, bus vertesnis už prašmatniausią tortą. Galiu dovanoti paprastą, niekuo neypatingą paprastoje parduotuvėje nupirktą daiktą, nes dovanodamas jį, aš dovanosiu kitam visą pasaulį, visą savo pasaulį.
Taigi, ką dovanosite Kalėdoms?