Iš prezidento kaip įprastai laukiama karališkų galių ir atitinkamų sprendimų – blogus nubausti, gerus apdovanoti. Vienu žodžiu, tradicinė pasaka apie gero valdovo paiešką. Ir „gerą“ tauta dažniausiai supranta vaikiškų pasakų bei įsisenėjusių idealios valdžios stereotipų lygmeniu.
Kandidatai netingėjo tenkinti pasakiškų lūkesčių ir žadėjo daug, jei ne žodžiu, tai daugiaprasmiu tylėjimu, kaip tai darė D.Grybauskaitė, kuri mažai žadėjo, tačiau iš jos povyzos buvo laukiama visko, ką tik mes galime sufantazuoti. Taigi prezidentę turime, jos reitingai aukšti, kaip ir mūsų svajonės nubausti girtaujantį kaimyną ar ne vietoje statantį savo mašiną vairuotoją.
Šiandien prezidentė kalba ir sprendžia vienvaldžio karaliaus stiliumi. Valdančioji dauguma jai leidžia ir net vietomis skatina tai daryti, nes D.Grybauskaitė, neturėdama patirties veikti politiniame lauke, deklaruoja savo pirmenybę spręsti, „bausti“ (tas nepatinka, vadinasi, turi per 24 valandas...), reguliuoti.
Tačiau realybė neleidžia veikti nuolatinių iliuzijų registre ir išrinktas į aukštą postą prezidentas yra priverstas veikti tik pagal Konstituciją ir daryti tai taip, kad nesusijauktų trapios daugelio jėgų, politinių, ideologinių interesų pusiausvyros. Sujaukus tai, suyra balansas tarp norimo ir pasiekiamo. Didėja chaosas ir kraštas panyra į netikrumo bei depresijos terpę.
Šiandien prezidentė kalba ir sprendžia vienvaldžio karaliaus stiliumi. Valdančioji dauguma jai leidžia ir net vietomis skatina tai daryti, nes D.Grybauskaitė, neturėdama patirties veikti politiniame lauke, deklaruoja savo pirmenybę spręsti, „bausti“ (tas nepatinka, vadinasi, turi per 24 valandas...), reguliuoti. Tačiau politikoje, skirtingai nei finansų ar verslo pasaulyje, nėra ir negali būti visiems vieno veikimo plano, o demokratijoje griežtai privalo būti opozicija ir žiniasklaida, kurios, girdamos valdžią, iš esmės ją iškreipia. Opozicija ir žiniasklaida neatlieka savo vaidmens, jeigu tyli ar giria valdančiuosius. Tokia permanentinės diskusijos, ginčo ir pozicijų įvairovės privalomybė demokratijoje.
O prezidentei atrodo, kad esantieji valdžioje ir suinteresuotieji valstybės gerove privalo ne kritikuoti (tai, anot jos, nekonstruktyvu) o dalykiškai bendradarbiauti, siūlyti konstruktyvius projektus ir t.t.
Manau, kad valdančioji dauguma ir ypač Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai negali atsidžiaugti, nes tokia prezidentės elgsena yra tarsi siena, už kurios jie gali pasislėpti, kai juos kritikuoja opozicija, kai jų nepalaiko visuomenė. Taigi prezidentė iš visų prezidentės ir valstybės vadovės praktiškai tampa dabar susiformavusios, trapios ir daugeliu savo sprendimų kontroversiškos daugumos globėja ir priedanga. Ji smerkia opoziciją, palaiko Vyriausybės tvarumą ir išvis nemato kitų jėgų bei asmenų, kurie galėtų atlikti valdžios funkcijas geriau nei dabartinė dauguma.
Bet vieną dieną valdančiosios daugumos klaidų ir konfliktų suma viršys kritinį lygį ir valdantieji žlugs. Bet kalti bus ne jie, kalta bus prezidentė, nes ji nuolat ir karštligiškai siekia visiems parodyti, kad be jos pritarimo neturėtų nė plunksna nukristi nuo praskrendančio paukščio. Taigi prisiimdama sau visą atsakomybę valstybės vadovė gali tapti visų būsimų kaltinimų objektu. Didelė meilė netruks išvirsti į didelę neapykantą. O dabartiniai valdantieji – patyrę politikai – sugebės sukurti savo nekaltumo įvaizdį ir visus šunis sukars ant politiškai patiklios ir savo reitingus mėgstančios prezidentės kaklo.
Prezidentė taip ir lieka be aiškaus suvokimo, kas yra politinė valdžia ir kaip veikia šalies prezidentas. Jo didžiausia atsakomybė mūsų politinėje sanklodoje ne finansai ir biudžetai (tai Vyriausybės prioritetas), bet pilietinė darna ir demokratijos tvirtinimas. Gal tai skamba abstrakčiai, palyginti su finansinių suvestinių stulpeliais, tačiau be to „konkretiems“ kietuoliams nesuvokiamo proceso palaikymo šalis pavirsta teritorija be sielos.
