Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2013 spalio 9d. 17:37

90-metį švenčiantis rašytojas Alfonsas Bieliauskas: „Būkime šeimininkais – savo žemės, valstybės, likimo“

Alfonsas Bieliauskas
Valdo Šereikos nuotr. / Alfonsas Bieliauskas
Spalio 5 d. rašytojas, publicistas ir politinis veikėjas Alfonsas Bieliauskas atšventė gražų 90-metį. Šia proga jubiliatą kalbino Ridas Viskauskas.

– Kaip praėjo jūsų gimtadienio diena?

– Jei sakyčiau, kad kaip visos – būtų netiesa. Paprastai dieną pradedu prie darbo stalo, rašau. Spalio 5-osios akcentas – LSDP tarybos posėdis Seime, kuriame buvau gražiai pasveikintas. Esu dėkingas partijos vadovybei... Kai kas paskambino, kai kas užėjo į namus. Susitikome būrelis draugų, giminių, bendraminčių. Taip ir praėjo diena...

– Kokį kūrinį dabar rašote?

– Romaną. Pavadinimo dar nėra. Nieko negaliu pasakyti apie siužetą ir veikėjus, nes man bus paskui neįdomu rašyti. Jei išsipasakoju, negaliu rašyti. Kiti rašytojai išsipasakoja, pasitikrina, kaip klausytojai reaguoja į kurį nors kūrinio epizodą, veikėją ar keliamą problemą. Aš viską sprendžiu pats.

Žmogui visi gyvenimo laikotarpiai turi būti geri. Kol gyveni, tol gerai. Sunku rūšiuoti… Čia politikai „rūšiuoja“, o eiliniai žmonės tiesiog gyvena.

– Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis savaip žavus ir problemiškas. Kuris dešimtmetis artimesnis jūsų širdžiai?

– Žmogui visi gyvenimo laikotarpiai turi būti geri. Kol gyveni, tol gerai. Sunku rūšiuoti… Čia politikai „rūšiuoja“, o eiliniai žmonės tiesiog gyvena. Šviesesnių ir tamsesnių dienų yra bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Savo metų nenorėčiau skirstyti dalimis… Visada reikia dirbti – nuoširdžiai, kokybiškai. Tuomet ir žmonės tave supras.

– Jūs aktyviai dalyvavote politikoje. 1939 metais įstojote į LLKJS, 1944–1946 m. dirbote LLKJS Kauno miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi, 1971–1976 m. buvote LKP CK nariu, 1971–1980 m. LTSR AT deputatu…

– Kiekvienas sąmoningas žmogus, kuriam rūpi, kas vyksta su juo, visuomene ir epocha, savaip dalyvauja politikoje. Man visada rūpi paprasti žmonės, kurie savo rankomis duoną užsidirba. Politikoje dalyvauti – ne nuodėmė nei rašytojui, nei skaitytojui. Be politikos sąmoningas mūsų epochos žmogus neišsiverčia.

– Keičiantis valdžioms, politikos dalyviai sulaukia ir pylos…

– Visaip būna. Tarybiniais laikais net 16 metų redagavau „Švyturio“ žurnalą. Iš viso spaudoje dirbau 21 metus. Vėliau dirbau tik kūrybinį darbą. 6 metus vadovavau LTSR Rašytojų sąjungai. Teko aktyviai bendrauti su to meto politikos veikėjais kaip redaktoriui ir Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkui.

Kai 1954 m. pradėjau dirbti „Švyturio“ redaktoriumi, žurnalo tiražas buvo 7 200. Po 16 metų jo tiražas siekė 130 000. Visam žurnalo kolektyvui teko padirbėti. Daug dėmesio skyrėme kultūrai, literatūrai. Dabar kai kas sako: „Tarnavote valdžiai…“. Vieni tarnavo, kiti tiesiog dirbo. Mes stengėmės atspindėti būtent lietuvių – ne sovietų – kultūros įvykius.

Tarybiniais laikais net 16 metų redagavau „Švyturio“ žurnalą. 6 metus vadovavau LTSR Rašytojų sąjungai. Teko aktyviai bendrauti su to meto politikos veikėjais kaip redaktoriui ir Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkui.

– Po J.Stalino mirties 1953 m. spaudoje gal būta daugiau laisvės? Kiek buvote laisvas kaip redaktorius?

– Numerio plano niekam rodyti nereikėjo. Tiesa tokia: visi leidiniai buvo kieno nors „organai“ – komjaunimo, Komunistų partijos, Aukščiausiosios Tarybos, kūrybinių sąjungų ir t.t. Politikos, visuomenės gyvenimo, kultūros ir literatūros iliustruotas žurnalas „Švyturys“ formaliai niekam nepriklausė. Buvome gana savarankiški, nors mėginimų žurnalą paversti „organu“ būta. Žurnalą steigė poetas Vladas Mozūriūnas (1922–1964, „Švyturio“ redaktorius 1948–1954 m.). „Švyturyje“ dirbo nedaug žurnalistų, bet jie buvo geriausi (pvz., Vytautas Misevičius, Jonas Tadas Teseckas, Tomas Sakalauskas, Rimantas Budrys...), nors materialinės sąlygos nebuvo puikios. Tuo metu buvo madingi papeikimai, įspėjimai, kurie turėjo didelės įtakos žmonių karjerai. Paskaičiavau, kad papeikimų rašyti neteko visą dešimtmetį.

Saviems autoriams honorarai buvo ribojami. Honorarą už interviu anais laikais gaudavo ne žurnalistas, o pašnekovas kaip informacijos teikėjas. Mes stengėmės savo žurnalistams mokėti bent 30 proc. iš honorarų fondo, o vadinamam „aktyvui“ – 70. Turėjome stiprią visuomeninę redakcijos kolegiją (pvz., grafikas Vytautas Jurkūnas patardavo iliustracijų klausimais, rašytojas Teofilis Tilvytis – kūrybos), kuri rinkdavosi kas dvi savaitės, peržiūrėdavo siunčiamą į spaustuvę medžiagą. Kolegija numerio plano netvirtindavo, nes spaudoje aktualijos keisdavosi greitai. Dabar leidinių kokybei trukdo taupumas, anuo metu kiekviename žurnalo skyriuje dirbo 2–3 žmonės. Numerio temų planą svarstydavome visi kartu. Aš, redaktorius, skaitydavau jau skyrių atrinktus tekstus. Visi kariavo dėl vietos savo sričiai...

Redaktoriaus vadovavimas labiau autoritarinis, jis turi daugiau teisių, bet jo ir atsakomybė didesnė. Kartais redaktorių galvos kitose redakcijose lėkdavo. Ir gana greitai. Reikėjo diplomatijos.

Organizuodavome susitikimus su skaitytojais bibliotekose, didelių gamyklų klubuose. Vykdavau aš ir keli darbuotojai. Pasižymėdavome skaitytojų pastabas, grįžę aptardavome.

– Kaip sekėsi vadovauti Rašytojų sąjungai 1970–1976 metais? Kokios buvo to meto realijos? Rašytojų bendruomenė, kaip ir bet kuri kita, nėra rami...

– Ir negali būti rami. Rašytojų sąjungoje teko kitaip dirbti. Ten kiekvienas buvo daug didesnis pats už save, peraugęs visus kitus rašytojus, vienintelis tikras kūrėjas. Kaip literatas pats tai žinojau. Reikėjo jausti, kur yra ta didybės riba. Ironizuoju, bet... Ne visi žavėjosi mano darbo stiliumi, tačiau tvarką šiokią tokią padariau. Teko spręsti daugybę socialinių klausimų. Tarkim, kas yra rašytojas be nuosavo buto, be savo darbo kambario? Jis negali dirbti atsisėdęs „ant kelmo“. Nors ryškus LKP veikėjas Kazys Preikšas (1903–1961) yra sakęs: „Tikras rašytojas parašys knygą ir ant kelmo sėdėdamas.“ „Jei gali, tai ir rašyk „ant kelmo“, man įkvėpimo „kelmas“ neteikia...“, – galvojau.

Svarbiausias tikslas anuo metu buvo pakelti Rašytojų sąjungos autoritetą. Rašytojų sąjunga turi būti matoma, jos žodį viena ar kita aktualia tema visuomenė turi išgirsti. 

Daugybė rašytojų (tarp jų – ir dabartinio LRS pirmininko Antano A. Jonyno tėvas Antanas Jonynas) prašė, kad vadovaučiau sąjungai. Nenorėjau, tačiau suvažiavimo metu mane išrinko. Prieš tai LTSR Rašytojų sąjungai vadovavo mano draugas poetas Eduardas Mieželaitis (1919–1997). Bet jis daug laiko praleisdavo Maskvoje, kur ėjo ir TSRS Rašytojų sąjungos sekretoriaus pareigas, jo knygos buvo leidžiamos rusų kalba, poetas daug keliavo po pasaulį, todėl mūsų Rašytojų sąjungos reikalams skyrė mažai dėmesio. Tam, kad išrūpintum kuriam nors rašytojui butą, reikėdavo 100 kartų skambinti valdininkams ir 50 kartų pas juos nueiti. O nuomoti butus jauniems, pradedantiems rašytojams butus – keblu…

Svarbiausias tikslas anuo metu buvo pakelti Rašytojų sąjungos autoritetą. Rašytojų sąjunga turi būti matoma, jos žodį viena ar kita aktualia tema visuomenė turi išgirsti. Su Rašytojų sąjunga tuo metu, kaip ir dabar, niekas nesiskaitė – nei miesto valdžia, sprendusi butų klausimą, nei aukštesnė. Vyravo požiūris – „rašytojukai“. Teko turėti reikalų su visomis ministerijomis, bendrauti su LKP CK pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi (1903–1974). Buvo ne taip paprasta patekti pas jį. Su LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku Justu Paleckiu (1899–1980) bendrauti buvo paprasčiau.

„Mes – rašytojai, gerbkite mus“, – taip nepasakysi. Reikėjo veikti kitaip. Rašytojų sąjungos klube organizuodavome susitikimus su ministrais. Juos kviesdavau asmeniškai: „Draugas ministre, seniai Jūsų nematėme, būtų gerai, kad papasakotumėte rašytojams apie pagrindines savo srities problemas.“ Salės būdavo pilnutėlės, žmonės daug klausinėdavo, būdavo ir „nepatogių“ klausimų. Reikalus aptardavome ir „arbatėlės“ metu po renginio. Galiausiai pavyko pakviesti ir aukštesnes pareigas ėjusius asmenis. Dalyvauti susitikimuose su rašytojais valdžios atstovams tapo garbės reikalu.

Reikėjo mokėti, kaip įveikti valdžios labirintus. Pažintys buvo svarbios. Kai su Rašytojų sąjunga pradėjo bendrauti LKP CK sekretoriai, pasikeitė ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto  požiūris į mus, būtus gauti tapo lengviau. Galiausiai pasiekėme, kad visi Rašytojų sąjungos nariai turėjo butus. Mano vadovavimo sąjungai laikais buvo pastatytas namas rašytojams Švyturio gatvėje (nors iš pradžių jis buvo numatytas LTSR Ministrų tarybos nariams), kiti rašytojai gavo butus Muziejaus (dabar Vokiečių g.) ir Antakalnio gatvėse, iš viso apie 120 rašytojų pagerino gyvenimo sąlygas.

Kūrybinių sąjungų vadovams reikia veikti. Ne vien festivaliais gyva kultūra. Festivalių gausa giluminės kultūros prasmės neatskleidžia.

Kai ėjau Maskvoje TSRS Rašytojų sąjungos sekretoriaus pareigas, išrūpinau leidimą kūrybos namų Nidoje statybai. Ir gudrumu pasiekiau, kad nutarimo projekte atsirastų frazė „pastatyti kūrybos namus lietuvių rašytojams Nidoje“. Už tokį nutarimą visi, gerai neįsiskaitę, ir balsavo. Vėliau šie kūrybos ir poilsio namai vadinti „Urbo kalnu“, kelialapius skirstė mūsų Rašytojų sąjunga, o ne TSRS. Rašytojai nemokamai gyveno ir maitinosi tuose kūrybos namuose. Dar ir „kūrybinės komandiruotės“ pinigus gaudavo. Atrodo, smulkmena, bet... iš smulkmenų dideli dalykai sukuriami. Pinigus išpešti – darbas ir menas. TSRS Literatūros fondas per respublikinius skyrius, rėmęs ir šelpęs rašytojus (pvz., ligos atvejais du kartus per metus galėjai gauti solidžią pašalpą), veikė kaip savarankiška ūkinė organizacija ir valdė milžiniškas lėšas. Reikėjo „globoti“ jo vadovus, kai jie lankydavosi Lietuvoje (kiek ungurių jiems padovanota...).

Dabar kita situacija. Pinigų pasaulyje mūsų naudoti metodai netinka. Bet Lietuvos rašytojų sąjungai reikia kelti autoritetą visuomenėje. Ji, kaip ir kitos kūrybinės organizacijos, net neturi profesinės sąjungos teisių, todėl negali ginti profesinių interesų, pvz., streiko forma. Kūrybinių sąjungų vadovai turi siekti, kad įstatymuose būtų numatyta tai, kad jų organizacijos turėtų profesinės sąjungos teises. Kūrybinės sąjungos taip pat negali iškelti savo kandidatų per rinkimus. Negerai.

Reikia aktyviau bendrauti su politikais ir valdžios atstovais, aiškinti šiems savo problemas. Kūrybinių sąjungų vadovams reikia veikti. Ne vien festivaliais gyva kultūra. Festivalių gausa giluminės kultūros prasmės neatskleidžia.

– Artėja 2014-ieji... Ko palinkėtumėte kitais metais bičiuliams ir sau?

– Ištvermės. Laikai visomis prasmėmis nelengvi. Gerbkime vieni kitus, atskirkime vertybes. Dar reikės gyventi... Būkime šeimininkais – savo žemės, valstybės, likimo.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

47:36
01:21:02

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min