Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Šarūnas Banevičius: „Į žiūrovą žiūriu kaip į suokalbininką“

S.Banevicius - Baltoji stirna - foto-D.Matvejev
S.Banevicius - Baltoji stirna - foto-D.Matvejev
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vos antrus metus gyvuojančios aktorių kompanijos „trupė liūdi“ narys Šarūnas Banevičius, paraleliai dirbęs su režisieriais Agne Dilyte, Cezariu Graužiniu, žinomas iš įvairių televizijos serialų, šiandien gali džiaugtis pirmuoju savo kompanijos oficialiu įvertinimu – šiemet „trupės liūdi“ kūrybinė komanda nominuota Auksiniam scenos kryžiui vaikiškų spektaklių kategorijoje.

Jau antri metai, kaip esi aktorių kompanijos “trupė liūdi” narys. Papasakok, kaip šiandien vertini Jūsų veiklą?

Vertinti šiandieną yra pakankamai sudėtinga, lengviau vertinti vakar dieną. Sukurti savarankišką trupę ir dar sugalvoti jai tokį keistą pavadinimą buvo utopiška, rizikinga ir jaunatviškai drąsi idėja. Bet štai šiandien ta idėja tampa apčiuopiama realybe. Mes puikiai egzistuojam ir šiuo egzistavimu gali įsitikinti kievienas žiūrovas, atėjęs į mūsų spektaklius. Mūsų liūdna veikla veikia, o kai turi ką veikti, tai viskas veiksminga ir prasminga.

Esi sakes, kad mėgstate iš saves pasijuokti, darote daug klaidų ir tuo džiaugiatės. Kokias esmines trupės klaidas išskirtum, kurių nebenorėtum kartoti? Ar tokių buvo? Kokios klaidos labiausiai bijotum?

Na, kiek žmogus gali iš savęs vien juoktis? Pabosta. Tai jau leidžiam sau šiek tiek pasijuokti ir iš kitų.

O tai, kad darome daug klaidų ir dėl to džiaugiames, yra labai normalu. Klystam, nes klysti yra žmogiška, o džiaugiames, nes žmogumi būti visai džiugu. Konkrečių klaidų neįvardinsiu, nes per tuos džiūgavimus jos užsimiršta. O Tos Didžiausios klaidos, tikiuosi, neteks padaryti, kokia ji bebūtų.

Štai ką tik jus, "trupės liūdi" kūrybinę kompaniją, nominavo Auksiniam scenos kryžiui vaikiškų spektaklių kategorijoje už spektaklį "Baltoji stirna". Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Jau vien mūsų misija "liūdinti tautą" verta šiokio tokio kryželio, bet auksinio ir dar scenos kryžiaus tikrai mūsų planuose nebuvo. Gausim mes jį ar negausim, ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad mūsų visų taip ilgai ir įvairiais būdais, bei priemonėm minkytą pasaką suprato rimtos tetos ir dėdės – ir dar nominavo lyg niekur nieko.

Kokius šiandien sau keli tikslus kaip aktoriui?

Mano, kaip aktoriaus tikslas – nepavėluoti į rytojaus repeticiją ir pagaliau normaliai išmokti naujos medžiagos tekstą. Poryt gal kokius didesnius ir labiau prasmingus tikslus sau iškelsiu. Žodžiu, mano tikslų srityje kolkas vyksta pamatiniai darbai.

Esi minėjęs, kad “niekas nenori būti uždarytas Nacionaliniame dramos teatre ir dirbti „pagal etatą“. Ar šiandien laikaisi tos pačios nuomonės? Geriau būsi laisvai samdomas aktorius, nei pastoviu atlyginimu ir įvairiomis socialinėmis garantijomis užtikrintas aktorius?

Labai jau drąsiai pasakyta... Nuo tada, kai tai sakiau, nemažai kas pasikeitė. Gal dabar nebūčiau toks kategoriškas. Na taip, aš esu laisvai samdomas aktorius be menkiausios garantijos, bet man šis statusas patinka, neturiu  šiandien kuo skųstis. Bet gal ryt turėsiu, o poryt bus visai jau liūdna, nežinau.

Ar sunku jaunai nevyriausybinei organizacijai skintis kelią į teatro profesionalų gretas? O nepaskęsti Vilniaus renginių gausybėje?

Aišku, kad sunku. Niekas ir negalvojo, kad bus lengva. Nemanau, kad reikia kažkaip ypatingai tą kelią skintis ar skinti... Mums dabar sodint ir laistyt, sodint, laistyt ir nepamiršt apsiravėt to takelio.

Renginuose nepaskęsim, nes profesionalai moka plaukti ir išplaukti, svarbu į brudną vandenį kojos nekišt.

Ar jau gali pasakyti, kad radote savo žiūrovą? Koks jis?

Aš į žiūrovą žiūriu, kaip į bendramintį, tarsi suokalbininką. O norint su juo susikalbėt, reikia, kad jis būtų į tave panašus: panaši pasaulėžiūra, žmogaus, teatro ar dar ko bendras ar bent jau panašus suvokimas. Mes juk žiūrovo nesistengiam mokyti, šokiruoti ar ypatingai linksminti. Tiesiog susikuriam tik mums vieniems suprantama pasaulėlį ir ten sau liūdim, džiaugiames ir velniai žino, ką darom... Mūsų žiūrovas – tarp kitko – labai mandagus.

Be vaidybos, užsiimi ir scenarijų renginiams kūrimu, be to, rašai poeziją. Pastaroji dažnai girdima kolegų grupės „Liūdni slibinai“ repertuare. Koks jausmas girdėti savo kūrybą scenoje, atliekamą ir interpretuojamą kitų?

Didžiuojuosi tuo, ką ir kaip daro mano kolegos, todėl didelė garbė bent maža dalele prisidėti. Pirmus kartus klausyti būna ypač keista, sunku išlikt objektyviam. Bet su laiku pripranti ir ypatingo dėmesio į tekstą nebekreipi. Gal tik keletas dainų pradeda erzintinti nuo dažno klausimo, kyla noras keletą eilučių pataisyt, tarsi dabar gudriau sugebėčiau parašyt, bet velnias žino... Juokingiausia perskaityt savo pavardę šalia dėdžių maironių ir binkių.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min