Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Džiazo vokalistė Kristina Svolkinaitė: džiazas man – tarsi kvėpavimas

Kristina Svolkinaitė
Algirdo Kubaičio nuotr. / Kristina Svolkinaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Iš Šiaulių kilusi, Klaipėdoje studijavusi, o šiandien Vilniuje gyvenanti džiazo vokalistė Kristina Svolkinaitė sako nemaniusi, kad muzika taps antruoju jos kvėpavimu ir gyvenimo būdu. Šiandien ji atstovauja Lietuvos džiazo pajėgoms šalies ir tarptautiniuose renginiuose bei projektuose: trapi stipraus balso brunetė koncertu su turkų kolektyvu „Onder Focan Quartet“ šią savaitę atidarė jubiliejinio X tarptautinio džazo vokalistų konkurso „Jazz Voices“ Klaipėdoje programą.

Kylanti Lietuvos džiazo žvaigždė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė prieš renginį neslėpė jaudulio. O po jo prisipažino jaučianti, kaip įtampos banga nuslūgo kartu su klausytojų plojimais. Tokie potvyniai ir atoslūgiai – įprastas džiazo vokalistės gyvenimo ritmas, kurį K. Svolkinaitė vadina vieninteliu įmanomu.

Onderis Fodžanas (Onder Focan) – daugiau kaip trijų dešimtmečių džiazo stažą turintis Stambulo gitaristas, išleidęs gausybę plokštelių ir dirbęs su viso pasaulio muzikantais, džiazo klubo „Nardis“ prodiuseris. Su jo kvartetu lietuvė bendradarbiavo pirmąkart. „Su pačiu O. Fodžanu susipažinome per vieną iš vokalistų konkursų. Jis visąlaik palaikydavo mane, jausdavau, kad jam patinka tai, ką aš darau; pakvietė ir į Turkiją – koncertuoti Stambulo džiazo klube „Nardis“, – pasakojo K. Svolkinaitė.

Tavo pavyzdys iliustruoja, kad vokalistų konkursų dalyvis gali gana gretai iškopti į tarptautinio bendradarbiavimo lygį.

Man, sakyčiau, pasisekė, bet dėl pavyzdžio nesiginčysiu – iš tikrųjų visiems jauniems džiazo dainininkams reikėtų dalyvauti konkursuose. Ne tiek dėl įvertinimo, kiek dėl ryšių. Juk būtent čia gali pažinti daug džiazo pasaulio žmonių, kurie yra labai saviti ir įdomūs. Tik konkurso dėka turėjau galimybę svečiuotis „Rigas Ritmi“ festivalyje, minėtajame Stambulo džiazo klube „Nardis“ ir kitur.

Stambulas mums yra egzotika. Tenykštė džiazo scena – irgi kitokia nei Vakarų Europoje?

Stambulas iš tiesų yra labai egzotiškas miestas. O džiazo atžvilgiu – labai kultūringas. Būtent „Nardis“ klube pamačiau, kaip reikia klausytis muzikos. Atlikėjas ten labai gerbiamas. Pasirodymų metu niekas nesikalba ir negurkšnoja, o tyliai klausosi dainų. Daugelyje Europos klubų, kad ir Olandijoje, koncertuodamas jautiesi turįs „grajų“ arba „chaltūrą“, kur tavo muzika yra viena iš atmosferos kūrimo komponentų kartu su alumi ir šnekomis. Juo neįprastesnis jausmas aplankė koncertuojant Turkijoje, kur staliukai stovėjo labai arti scenos, bet visi atidžiai klausėsi kiekvienos natos.

Esi 2008-ųjų „Jazz Voices“ didžiojo prizo laimėtoja. Kokias asociacijas tau dabar kelia šio konkurso pavadinimas?

Pirmiausia pagalvoju, kad visi turime didžiuotis tuo, jog Klaipėdoje ir Lietuvoje yra Stepas Januška, kuris šį renginį nuo vokalistų klasės konkurso išvystė iki tarptautinio, į kurį atvažiuoja žmonių iš viso pasaulio. Sugretinus man tai tebeatrodo neįtikima, susimąstau, kiek daug gali padaryti vienas žmogus, turintis gražų tikslą ir entuziazmą. Kartu „Jazz Voices“ – mano širdžiai mielas dalykas, kviečiantis sugrįžti į studijų metais pamiltą Klaipėdą ir sutikti pažįstamus veidus, kuriuos dažnai matau kituose džiazo renginiuose.

Tavo buvimas džiaze – dėsningumas ar atsitiktinumas?

Į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedrą stojau, kad lavinčiau vokalo galimybes, vadovaujama S. Januškos. Beje, ta pačia tema esu kalbėjusis su užsieniečiu saksofonistu – kai pasakiau jam, kad tiesiog įstojau mokytis vokalo, o džiazas, apie kurį iki tol net nieko dorai nežinojau, įtraukė visą mano esybę, jis supratingai nusišypsojo: „Oh, jazz found you!“ (angl. džiazas tave surado. – Aut. past.).

Manau, kad žmonės, kurie pamilsta džiazą, nebegali jo atsisakyti ar išsižadėti. Atsidėjęs šiai muzikai, nuolat jos klausaisi ir analizuoji. Man patinka pailsėti tyloje. Bet net grįžus namo po darbų viduje vis tiek skamba džiazo akordai. Tai tarsi kvėpavimas.

Kam daugiausia dėmesio skiri dabartinėje savo veikloje?

Kadangi pradėjau dirbti, mokslams skiriu nebe tiek laiko, kiek norėčiau. Augu suvokdama muziką, tačiau norėčiau labiau tobulėti techniškai, kita vertus, darbas suteikia visiškai naujos patirties – dėstau Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Atvirai pasakius, pagalvodavau, kad pedagoginei veiklai dar esu nesubrendusi, bet kai sulaukiau kitos S. Januškos mokinės Vitos Rusaitytės skambučio ir pasiūlymo ateiti dirbti, neturėjau laiko svarstyti. Ir dėl sprendimo nesigailiu: supratau, kad mokydamas atrandi dar daugiau nei mokydamasis – norėdama perteikti žinias kitam, turiu perprasti aibę gyvenimiškų dalykų. Ir tai man labai patinka.

Jazz Voices“ konkursas šiemet švenčia 10-metį. Kur tu įsivaizduoji save po dešimties metų?

Negaliu planuoti net mėnesiu į priekį, nes mano vizijos labai kaitaliojasi. Aišku viena: noriu visada būti džiaze. Tik esu nepastovi geografiškai. Praleidus kiek laiko viename mieste, man kyla nenumaldomas noras viską pradėti nuo nulio, važiuoti ten, kur nematyčiau nė vienio pažįstamo veido, kad būčiau tik aš ir muzika. Tačiau gal tai negali vykti nuolatos ir vieną dieną turėčiau apsispręsti? (juokiasi)

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min