Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintaras Varnas: vis dėlto pozityvių poslinkių šioje valstybėje yra

Gintaras Varnas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Gintaras Varnas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Režisierius ir teatro „Utopia“ vadovas Gintaras Varnas savo kūrybos gerbėjams pristatė spektaklį „Publika“, prie kurio grįžo ir naują interpretaciją pastatė po keturiolikos metų. Menininkas, aktyviai kovojęs dėl skaidraus Nacionalinio dramos teatro vadovo konkurso, spektakliu kalba apie teatro būtį, taip pat atlieka advokato funkciją homoseksualams, norėdamas parodyti, kad jie – tokie patys žmonės.

– Grįžote prie tos pačios pjesės po keturiolikos metų – jaučiate skolą šiam kūriniui?

– Tai yra vienas įdomiausių kūrinių dramaturgijos istorijoje. Jis tarsi neatrastas, nepastebėtas, pamirštas. Tiesą pasakius, pasaulyje nėra tiek daug gerų pjesių, kurios būtų tokios įdomios, siurrealistinės, visiškai išprotėjusios.

Kaip sakoma, sena meilė nerūdija... Po praėjusio spektaklio man liko nuosėdų, tiesą sakant, jis buvo blogai pastatytas – prajuokauta, ir tiek. Vis mąstydavau, kad jei dabar statyčiau, daryčiau tai kitaip, kol galų gale vieną dieną pagalvojau: o kodėl tu negali pastatyti dar kartą? Juk viskas labai paprasta – imk ir statyk!

Pas mus režisieriai retai stato tuos pačius kūrinius, bet užsienyje tai yra normali praktika. Pavyzdžiui, garsusis režisierius Ingmaras Bergmanas kai kurias pjeses teatre statydavo maždaug kas dešimt metų: keičiasi interpretacija, į teatrą ateina kita karta...

Pas mus vyriška meilė nelabai toleruojama, Lietuva yra antra pagal homofobiškumą šalis Europos Sąjungoje... Aš norėčiau, kad žiūrovai pamatytų, kad gėjai – tokie patys žmonės.– Tiesa, kad šiuo pastatymu norite sukelti revoliuciją žiūrovų galvose?

– Norėčiau, o kodėl ne? Kad spektaklis būtų paveikus, kad jis jaudintų, yra kiekvieno režisieriaus noras. Šiuo atveju pačioje pjesėje žiūrovai supranta, kad Romeo ir Džuljetą vaidina du vyrai, ir teatre kyla revoliucija. Jie išžudo visą teatrą ir t. t. (Šypteli.) Čia aš pats nesugalvojau – tai yra šioje pjesėje. (Šypsosi.)

Pas mus  vyriška meilė nelabai toleruojama, Lietuva yra antra pagal homofobiškumą šalis Europos Sąjungoje... Aš norėčiau, kad žiūrovai pamatytų, kad gėjai – tokie patys žmonės, niekuo jie ne kitokie, ne žvėriukai, gyvūnėliai ar kaip kitaip ten juos vadina. Tai yra savotiška advokato pozicija.

– Tikėtina, kad jūsų žiūrovai yra daugiau ar mažiau tolerantiški žmonės, lyg ir ne tie, kuriems šis spektaklis galėtų būti skirtas...

– Šitas spektaklis iš tikro yra skirtas intelektualiam žiūrovui. Žinoma, būtų įdomu jį parodyti kažkokioms visuomenės grupėms, kurios yra pačios netolerantiškiausios. Bet yra kita problema – ši pjesė išties sudėtinga, priskiriama siurrealistinėms – tai ne juokas, ne metafora. Pačius tekstus suprasti sunku. Be aukštojo išsilavinimo tikrai sunku. (Juokiasi.)

Todėl šis spektaklis nėra skirta masinei auditorijai, tai ne populiarioji kultūra ar pramogėlė. Man tikrai nereikia reklamos, aš atsisakau duoti interviu, nes tikrai nereikia didžiulės pompos... Manau, kad šį spektaklį žiūrės tie žiūrovai, kuriems reikalingi tokie spektakliai. Be to, tai labai kamerinis spektaklis, salėje – vos 200 vietų. Jis gana brangus, aktorių daug, todėl tikrai neatsipirks – tikėtina, kad parodysime keletą kartų ir tas spektaklis numirs.

Jei manęs metų pabaigoje paklaustų, kokius metų įvykius laikau svarbiausiais, būtinai pasakyčiau Nacionalinio dramos teatro vadovo konkursą. Prisimenant „Žiedų valdovą“, mažučiai hobitukai nugalėjo tamsos ir blogio valdovo Saurono karalystę...– Esate sakęs, kad būtent kamerinėse erdvėse ir gimsta geriausi spektakliai.

– Iš tikrųjų taip. Kažkada teatras buvo skirtas didelėms erdvėms, graikai vaidindavo milžiniškuose teatruose, iki keliasdešimt tūkstančių vietų, o dabar, kai daugelį teatro funkcijų, tokių kaip pramoga, perėmė televizija, didžiulės pramogų arenos, tikras teatras turi, mano galva, mažėti ir kameriškėti, tapti intymiu ir kalbėti vis mažesnei auditorijai, bet apie esminius dalykus, apie tai, apie ką nekalba pramogų industrijos. Kitaip sakant, jis turėtų būti intelektualesnis, intymesnis ir tuo pačiu, aišku, elitiškesnis.

– Kiek jūsų norą perstatyti šią pjesę paveikė pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje – gėjų paradas, priimti įstatymai?

– Žinoma, tai paskatino. Ir dar paskatino pastarųjų metų teatro būklė Lietuvoje. Kadangi teatras Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus sparčiausiais tempais komerciškėjo ir tapo didžiąja dalimi pramoga su retomis išimtimis, jis tapo nykstančia gyvūnų rūšimi. Lietuvoje, kuri garsėjo kaip teatro šalis! Federico Garcia Lorcos pjesė „Publika“ būtent ir kalba apie teatrą kaip misiją, kaip kažką tokio neįmanomo.

– Negalime nepakalbėti apie aktualijas. Jūs buvote vienas aršiausių kovotojų dėl skaidraus Lietuvos nacionalinio teatro vadovo konkurso. Kaip dabar, jam jau įvykus, vertinate šio konkurso rezultatus?

– Labai teigiamai. Esu, tiesą sakant, nustebęs, kad vis dėlto kažkokių pozityvių poslinkių šioje šalyje yra. Laikau tai didžiule pergale ne tik tam vienam teatrui, bet bendrai kultūros politikai, bendrai Lietuvos teatro atmosferai. Pats dalyvavau konkurso sprendimo priėmime, mačiau, kad viskas vyko labai sąžiningai. Iš tikrųjų tie du žmonės (Audronis Liuga ir Martynas Budraitis – aut. past.) surinko daugiausia balų.

Todėl jei manęs metų pabaigoje paklaustų, kokius metų įvykius laikau svarbiausiais, būtinai pasakyčiau šį. Prisimenant  „Žiedų valdovą“, mažučiai hobitukai nugalėjo tamsos ir blogio valdovo Saurono karalystę...

– Vis dėlto kovojote ne veltui – šiandien galite džiaugtis pozityviomis nuotaikomis...

– Iš tikrųjų taip. Jaučiu ir iš studentų akių, kad galų gale atsirado kažkokia viltis. Atsitiko paprastas dalykas – kažkokia teisybė nugalėjo...

 
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min