Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nacionalinės premijos laureatai Mataičiai: mus užbūrė bendra idėja

Teatro režisierius P.Mataitis ir teatro dailininkė D.L.Mataitienė Nacionaline premija apdovanoti „už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną“.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Teatro režisierius P.Mataitis ir teatro dailininkė D.L.Mataitienė Nacionaline premija apdovanoti „už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną“.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Galinga idėja žmogų nuneša labai toli. Ir niekas jo nesulaikys“, – sako teatro dailininkė Dalia Lidija Mataitienė ir teatro režisierius Povilas Mataitis, kurių kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. Kalbėdami apie folkloro teatrą, menininkai sako visą gyvenimą dirbę su didžiuliu turtu, atvėrusiu lietuvių kultūros autentiškumą.

– Kokiomis aplinkybėmis pradėjote kurti kartu? Taip pat iškart norėtųsi klausti, ar teisūs sakantieji, kad kartu kurti ir kartu gyventi yra rimtas iššūkis?

P.M.: Tai, kad pradėjome kurti kartu, lėmė bendri interesai, bendros estetinės pažiūros. Sutapo mūsų žvilgsnis į pasaulį, į savo tautą, į paveldą, į visą meno procesą. Tuo metu, kai pradėjome dirbti kartu, ir senovė, ir naujovė buvo labai greta, viena kitą papildydamos. Šalia vienas kito visada buvome ir mes.

D.L.M.: Kiekvieno rimto darbo pagrindas yra idėja, aiškiai apibrėžta idėja, kuri tampa gyvenimo tikslu. Mūsų idėjos buvo absoliučiai artimos, neturėjome priešpriešų, kiekvienas darbavomės savo srityje – aš nepadainuosiu ir nepavadovausiu sutartinėms, o Povilas nesukurs kostiumų... Tai buvo mūsų meninis, kūrybinis duetas.

– Kalbate apie bendras idėjas ir estetines pažiūras. Ar jos nepakito bėgant metams?

P.M.: Nepakito. Mes visada tikėjome sava tauta ir sava kultūra. Būtent ji kūrėjui ir atveria pačius plačiausius horizontus. Juk esame nedidelė tauta, tačiau turime didžiulį žodyną, turtingą tautosakos paveldą.

Kai manęs klausdavo, kodėl susidomėjau sutartinėmis, atsakydavau visaip, o dabar į šį klausimą galiu atsakyti klausimu – o kodėl Liudvikas Rėza paskelbė Kristijono Donelaičio „Metus“?Dirbdami kartu, mes visada išlaikėme ypatingą pagarbą istorijai, ypatingą pagarbą autentiškam Lietuvos menui, tradicijoms. Dėl to ir susidomėjau sutartinėmis – didžiuliu mūsų turtu, kuris tuo metu nebuvo atskleistas.

– Kodėl tas turtas jus sudomino?

D.L.M.: Pagarba tautos istorijai, nuostatos apie etnografijos ir folkloro autentikos grožį ir vertę buvo tie svertai, kurie vėrė perspektyvas visiškai naujam žvilgsniui ir keliui į tautos lobius. Amžių tėkmės nugludinta originali valstietiškoji kultūra spindėjo kaip nepaprastas lobis. Ši idėja mus ir užbūrė.

P.M.: Kai manęs klausdavo, kodėl susidomėjau sutartinėmis, atsakydavau visaip, o dabar į šį klausimą galiu atsakyti klausimu – o kodėl Liudvikas Rėza paskelbė Kristijono Donelaičio „Metus“?.. Sutartinės mums ir atvėrė kelią į profesionalų teatrą, į pasaulį.

– 1967 metais iš muzikantų ir aktorių subūrėte lietuvių etnografinį ansamblį, kuriam po aštuonerių metų buvo suteiktas lietuvių folkloro teatro statusas. Kaip folkloro teatro žanrui sekėsi tame pasaulyje, į kurį kelias, kaip sakote, atsivėrė?

P.M.: Šį rytą nubudęs suskaičiavau, kad jau beveik prieš keturiasdešimt metų, 1971-ųjų spalį, Pasauliniame muzikų forume, VII tarptautinės muzikos kongrese, kuris vyko Maskvoje, žymiausiems pasaulio muzikos veikėjams pristatėme sutartines. Tuo metu sulaukėme labai daug teigiamų atsiliepimų.
 
– Kas tuose atsiliepimuose akcentuota labiausiai?

P.M.: Pavyzdžiui, armėnų kompozitorius ir dirigentas Aramas Chačaturianas rašė: „Kiek daug savitumo ir jėgos toje ragų ir vamzdelių muzikoje, tose archajiškose sutartinių melodijose. Mane tai labai sujaudino.“

Daug keliavome, daug koncertavome. Ne tik Rumšiškėse, kur buvome priskirti prie Liaudies buities muziejaus, ne tik kituose Lietuvos miestuose ir kaimuose, bet ir užsienyje – Ukrainoje, Suomijoje, Moldovoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur. Džiugu, kad dabar sutartinės jau įtrauktos į UNESCO saugotinų vertybių sąrašą.

D.L.M.: Todėl dabar galime pasakyti, kad kiekvienas meno žmogus yra laimingas, jeigu jo viso gyvenimo siekiai ir milžiniškos pastangos nėra užmirštami, yra prisimenami ir vertinami po daugelio metų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min