Dabar populiaru
Publikuota: 2013 balandžio 6d. 01:12

In memoriam Marcelijui Martinaičiui

Marcelijus Martinaitis
Redo Vilimo/BFL nuotr. / Marcelijus Martinaitis

Penktadienio vėlus vakaras. Bejausmis SMS kala lyg kūju: mirė Marcelijus Martinaitis. Protas nepriima. Mirtis ir Marcelijus – tokie nesuderinami dalykai. Ne todėl, kad jis buvo didis Poetas. Ir ne todėl, kad okupacijos tamsoje paleido į pasaulį virš okupacijos pakilusį ir nepriklausomai nuo okupanto gyvenusį lengvą ir laisvą kaip pienės pūkas Kukutį, kuris kažką aiškiai ne taip, kaip partija liepė, darė visuotiniame kolūkiečių susirinkime.

Todėl, kad Marcelijus ne tik kūryba – visa savo esybe teigė gyvenimą. Šalia jo buvo taip ramu. Mąslus kažkur į tolį nukreiptas žvilgsnis, kiek ironiška, bet ir geraširdė šypsena, gebėjimas išmintingai akimirksniu įvertinti ne tik būties, bet ir nykios buities kazusus ir visa tai lūžtančia pagavia greitakalbe išdėstyti – visa tai visiems šalia jo atsidūrusiems leido jaustis taip saugiai, tarsi Poetas pats būtų amžinybė.

Bet ir Marcelijus buvo tik žmogus. Pakirstas ligos Velykų dieną, likus vos dienai iki savo tikrai kukutiško gimtadienio – balandžio 1-osios.

Dieve tu mano, / Aš net nemačiau, kad pasenom – Kaip didelis apšviestas miestas / Traukinys šitą naktį praėjo… / O aš gi – / tiktai Severiutė, / O aš gi verkiu kaip piemenė, / Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia / Kuprota audėja. („Severiutės rauda“)

Lietuva neteko ne šiaip puikaus Poeto, ne šiaip Mąstytojo. Lietuva neteko be galo tikro ir išmintingo žmogaus. Tokių tiek mažai liko. Vienetai mūsų ašarų pakalnėj. Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto / Suka ir suka ratą – lyg atsisveikintų su kažkuo. („Prieš lietų“)

Bet štai ką būtina pabrėžti – Marcelijus tikrai nebuvo saldus. Oi, ne sacharinas. Priešingai. Juodai kritiškas. Kaip ir pridera tikram žemaičių genties atstovui, pirma meistriškai įvaldžiusiam elektros monterio kabes, o tik paskui dar meistriškiau – poetinių rimų aukštumas.

Visa savo esybe nekentė grafomanų ir negailėjo jiems aštrių epitetų. Kaip peiliu perskrosdavo. Visas virpėdavo – taip Jis negalėjo klausytis lietuviško popso eiliakalių kurtų paikų dainų tekstų. Baisiau už prastą eiliakalystę su rimais „namas – rėmas“, regis, Marcelijui nieko gyvenime nebuvo.

Tokių Lietuva paprastai nemyli. Bet kažkaip taip jau atsitiko, kad tie, kurie pajusdavo Marcelijų, iškart pamildavo jį su visa jo kritika, net jeigu ši kritika prieš tai perverdavo tavo silpną poetinę širdį. Matyt, kad kai skaudžią teisybę rėžia tikras Meistras, tai nei labai skaudu, nei baisu.

Tas pats skalpelis, ta pati operacinė, tas pats pjūvis, o stebukladarys širdies chirurgas vis tiek kaip diena ir naktis skiriasi nuo eilinio eskulapo.

Tokių Lietuva paprastai nemyli. Bet kažkaip taip jau atsitiko, kad tie, kurie pajusdavo Marcelijų, iškart pamildavo jį su visa jo kritika, net jeigu ši kritika prieš tai perverdavo tavo silpną poetinę širdį.

Su Marcelijum iš arti susipažinau būtent tokiomis aplinkybėmis – prieš 38 metus ir kelias dienas Raseiniuose, Lietuvos moksleivių kūrybos konkurse, kur jis, jaunųjų mokyklinių poetų kūrybos vertintojas, be gailesčio, bet pasiutusiai talentingai ir pagaviai pjaustė mūsų baltąsias ir kitokias eiles. Taip taikliai, kad pirmoje eilėje sėdėjęs būsimasis tikras poetas, o tuomet devintokas Valdas Kukulas viską moksleiviškai užsirašinėjo į sąsiuvinį.

Užgniaužęs kvapą klausiausi, kaip Marcelijus iš savo užrašų knygelės cituoja mano eilėraštuką „Spartietiška epigrama sau“. Pagyrė, kad jaunasis palangiškis nedaugžodžiauja. Bent jau rašo kaip vyras, mestelėjo. Bet tas pagyrimas skambėjo ir kaip teisingas nuosprendis: kad poezija yra ne tik ir ne tiek technika, o kažkas nepalyginamai daugiau, ką ne kiekvienas ir suvokti gali.

Po daugelio metų, regis, tai jau buvo diena kita prieš Sąjūdį, kai M.Martinaitis buvo tapęs visų „Gimtojo krašto“ savaitraščio apskritųjų stalų skaudžiomis istorinėmis temomis siela, galėjau asmeniškai padėkoti Poetui, jog jo Raseiniuose pasakyti žodžiai padėjo laiku suprasti, kad nėra nei reikalo, nei prasmės tapti 251-uoju Lietuvos poetu.

Nedrįsčiau vadintis Jo draugu. Bet kiekvienas susitikimas su Marcelijumi buvo įvykis, potyris protui ir sielai.

Matau Jį, sėdintį savo sodo pavėsinėje Vilniuje, mąsliai žvelgiantį į paties sukapstytą daržovių lysvę, į natūralius žemaitiškus kalnelius toje pusėje, kur stovi iš Raseinių pavieto perkelta Jo troba, mūsų, dvi šešerių metų kadencijas baigusių LRT tarybos narių ir Jo žmonos apsuptyje.

Pasakojantį linksmas – kukutiškas ir nekukutiškas istorijas. Keliantį čierką už kompaniją, poeziją, Žemaitiją ir dar balažin ką. Kaip įprasta įkaušusių ir mintyti mėgstančių vyrų kompanijose. Linksmą, tikrą kompanijos sielą. Rodantį savo žemaitiškos trobos užkaborius. Savo mąstymo kampus.

Tai buvo lygiai prieš 11 mėnesių. Praėjusių metų gegužę, regis, devintą dieną. Šiltą popietę, virtusią šiltu vakaru ir vėsia naktimi. Ilgai negalėjome išsiskirti su svetingu sodybos šeimininku. Prisiekinėjome, kad dar ir dar kartą visi susirinksime čia, jaukioje Jo sodyboje, – kepti mėsos, aistringai politikuoti, ir, pramaišiui su visokiais rimtais ir nerimtais prisiminimais, sakyti prakilnių tostų.

Nebesusirinksime. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Marcelijų gyvą. Protas šitos žinios vis dar nepriima. Man Marcelijus vis dar yra gyvas.

Tikiu – ne tik man. Tūkstančiams lietuvių, jo poezijos gerbėjų. Jį pažinojusių ar tik iš televizoriaus ar kultūros namų scenos mačiusių tą Jo kažkur į Žemaitijos tolius nukreiptą mąslų žvilgsnį. Dingojasi, kad Jis vis dar toks pat tvirtas, gyvenimo mėtytas ir vėtytas žemaičių dainius, kurio jokie karai, marai ir Prūsijos gaisrai, regis, niekada negalės išrauti iš savo žemės.

Mano metai eina per žmones, / pro bažnytkaimius, / su elementoriumi / karo sniegu / klupdami – / vaikystės šventumo. („Akių tamsoj, širdies šviesoj“)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:02
01:19
00:44
Parašykite atsiliepimą apie 15min