Negana to – nepažįstu Eglės Špokaitės. Gyvenime esame tik iš tolo susišypsoję. Ir, nepaisant visko, rašau apie Eglę Špokaitę. Nes man labai norisi.
Žiūrinėju visokius įrašus internete ir galvoju – skirtingesnių sutvėrimų būtų sunku surasti ant svieto. Įtarčiau, kad net mūsų kūnai sukurti iš skirtingų medžiagų. Ir kartu jaučiu sunkiai nusakomą bendrumą. Nuojautą, kad ji šoka tą patį, ką aš rašau.
Pavydžiu to gebėjimo: ten, kur man prireikia daugybės žodžių, Eglei Špokaitei užtenka vieno gesto. Aš mėginu kalbėti, vargstu, rinkdamas žodžius ir mikčiodamas – o ji ateina ir tylėdama beda pirštu. Jei taip sugebėčiau, apskritai mesčiau kalbėt, susišnekėčiau judesiais. Sušokčiau visus savo eilėraščius.
Nepažįstu Eglės Špokaitės – bet gal taip ir geriau. Galiu ją įsivaizduoti, kaip tik man patinka. Įsivaizduoju ne šokančią – o šiaip, gyvenančią. Įsivaizduoju mažakalbę, dažnai besišypsančią, mažumėlę drovią – ir labai tikrą. Sakoma, aktoriai scenoje patys geriausi tomis akimirkomis, kai nebevaidina, o tiesiog būna.
Nebedaro jokių menų, staiga pamiršta visas savo amato gudrybes – nes ir nebereikia jokių gudrybių, kai yra tikrumas. Va apie tokį tikrumą ir kalbu – ir jis, ko gero, yra gyvenime labiausiai mane dominantis dalykas. Jei ne vienintelis.
Tai ir rašau negudraudamas: man patinka Eglė Špokaitė. Nes kai ji šoka, jos siela persišviečia.
