Gargžduose gyvenanti literatūros naujokė apie save kalba kukliai: „Aš Giedrė. Gyvenu tarp jūsų. Mane supa vis tie patys – vaistininkai (sesė), elektrikai (tėtis), buhalterės (mama), žolininkai (anyta) ir visokie dailidės (vyras). Romanai kartais gimsta – mes tie patys paprasti, o meilė tai juk tai, kas šitaip žavi, sieja, liejasi, kartais skiria, virkdo, dėl to juk tu pats gyveni. Todėl parašiau vieną tokį. Kad skanu būtų, kad širdį gniaužtų.“
Lietuvių kalbos studijas baigusi, redaktore dirbanti Giedrė pasakojo, kad norą rašyti pajuto gimus antrajam sūnui.
– Kaip gimė mintis imti ir parašyti knygą?
 |
| Obuolio nuotr./Knygos viršelis |
– Vaikui sulaukus metukų, atsiradus daugiau laiko, sumaniau vaizdžiai aprašyti savo vaikystės ežerą. O tada iš karto atėjo lyg apsėdimas. Ėmiau degti noru kurti istoriją, galva nuolat ūžė frazėmis, sakiniais, dialogais, negalėjau sustoti. Tuomet nei kitų knygų skaityti galėjau, nei filmų žiūrėti, jokia kita veikla nebebuvo įdomi. Tie palyginti nuobodūs straipsniai apie vaistininkystę, ligas ir „samokslo“ teorijas tuo metu man buvo patys įdomiausi.
– Kokia turi būti knyga, kad būtų malonu ją skaityti?
– Knygos siužetas neturi būti nuspėjamas, svarbu, kad būtų ką pasibraukti, apgalvoti, kad norėtum dar kartelį paskaityti, kad norėtųsi tokią knygą savo lentynoje turėti. Knygose dažnai pasigendu jausmo. Jei myli – tai kodėl ir kaip stipriai? Aš noriu žinoti kaip. Jei gražu – tai kaip gražu? Jei kvepia – tai kokiomis gėlėmis? Nesitenkinu apytiksliu žodeliu. Ko gero, ilgiausiai ieškojau apibūdinimo jazminų kvapui nusakyti. Saldu, gaivu? Visų klausinėjau – niekas negalėjo man to pasakyti. Galiausiai pati nusprendžiau, kad kvepia erotika, šviežiu sniegu ir pieno lašo saldainiais. Parašiusi kelis puslapius daviau paskaityti seseriai ir draugei. Ir taip visą romaną kas tris puslapius – jos vis klausė, kodėl sustoju įdomiausioje vietoje, kada vėl turėsiu ką duoti paskaityti, ragino greičiau rašyti.
– Ar jūsų vyras jau skaitė knygą, kuri taip sujaudino drauges?
– Ne, bet matė, kaip sėdėjau palinkusi prie knygos, išėjusi iš šeimyninio gyvenimo. Jis žadėjo skaityti tuomet, kai gausiu iš leidyklos – dar šviežią, kvepiančią dažais. Iš tiesų tai moteriškas romanas, kažin ar vyrai tokius skaito (juokiasi).
– Kiek siužeto vingrybių yra iš pačios gyvenimo?
– Tik pats kaimas – iš vaikystės. Ir tas ežeras. Visa kita – fantazija.
Tai istorija apie studentę, kuri mirtinai įsimylėjo tobulą vaikiną – gražų, protingą, išsilavinusį, daug pasiekusį ir, atrodytų, viską žinantį. Bet argi gali toks būti dvidešimtmetis? O gal jis apskritai dirbtinis? Ar sužinojusi jo tobulumo paslaptis, mergina vis dar norės likti su vaikinu, kuris tikrai nulipdytas iš kitokio molio, su visai kitokiu požiūriu į gyvenimą?
– Sakėte, jog rašydama tiesiog degėte. Ar užbaigus paskutinį puslapį palengvėjo?
– Nepalengvėjo. Pasidarė tiesiog liūdna – o ką veikti toliau? Knygą pabaigti buvo sudėtinga. Prikūriau visokių intrigų ir net šiek tiek šokiruojančių dalykų, reikėjo visa tai sustyguoti – nemėgstu nelogiškų dalykų. Man svarbu viską pagrįsti. Užbaigusi knygą turėjau grįžti į pradžią, nes rašydama vis tobulėjau. Grįžau ir vis taisiau, pildžiau. Ir dar pildyčiau.
– Knyga leidykloje, netrukus atsidurs knygynuose. Ar jau grįžote į normalų gyvenimą?
– Vis dar skaitau tą patį. Ši knyga man pati įdomiausia. Pirmiausia rašiau ją sau. Net galvojau tiesiog gražiai surišti ir turėti. Man vis atrodė, jog knygas rašo svetimi, kažkokie nerealūs žmonės, kokių mūsų aplinkoje nėra. Ne mes. Visgi parašius tiesiog vieną akimirką šovė mintis galvon ir niekam nieko nesakiusi ėmiau ir išsiunčiau ją į leidyklą.
– Kokia bus ta akimirka, kai gausite savąją knygą?
– Laukiu to momento, kai būsiu viena ir skaitysiu, vėl toje knygoje gyvensiu. Aš ją dar milijoną kartų skaitysiu!
