Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Džiazo meistras Liudas Mockūnas: garsas, tas vienišas garsas

Moc2
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Džiazo muzikantas L.Mockūnas tvirtina, kad svarbiausia – energetika, kurią menininkas skleidžia nuo scenos.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Žodžiai mus tarytum uždaro savo erdvėje, įvardija kažką konkretaus. O garsas visą dėmesį sukoncentruoja tik į save. Galbūt mintyse tu ir turi žodžių, sakinių, kuriuos grodamas norėtum pasakyti, tačiau instrumentinėje muzikoje juos paverti muzikinėmis frazėmis, išreiški instrumento garsu“, – sako pasaulyje žinomas Lietuvos saksofonininkas, multiinstrumentalistas Liudas Mockūnas.

Su Lietuvos džiazo ambasadoriumi vadinamu šiuolaikinės akademinės muzikos ir moderniojo džiazo atlikėju, šalies ir tarptautinių festivalių dalyviu, įvairiausių konkursų laureatu kalbėjomės apie kalbą ir nesusikalbėjimą.

– Žmonės tarpusavyje nesusišneka, jeigu nemoka kalbos. Nesupranta ar netiksliai supranta vienas kitą, jei kalboje yra trukdžių, skirtumų. Jūsų supratimu, ar muzika taip pat yra bendravimo priemonė, leidžianti susikalbėti? 

– Muzika yra kalba, o kiekvienas muzikos stilius turi atskirą, savitą, jam būdingą kalbą, kuria muzikantai ir klausytojai gali susikalbėti. Pavyzdžiui, džiazas. Jo kalba taip paplitusi, kad bet kuriame pasaulio kampe gali šia kalba kalbėti ir būti suprastas, išgirstas. Žinoma, kuo daugiau apie šią kalbą žinosi, tuo plačiau galėsi ją suvokti. Turiu omeny klausytojus, kurie susirenka išgirsti muzikos kalbos, mėgautis ja.

– O jeigu apie šią kalbą nieko nežinau? Ar ji atsiveria, priima į save ir tokį klausytoją, kuriam muzika – tiesiog garsai, sąskambiai, melodija?

– Man atrodo, kad svarbiausias dalykas – energetika, kurią muzikantas ar bet koks kitas menininkas skleidžia nuo scenos. Jeigu jis tiki tuo, ką daro, sugebės sudominti ir klausytoją, žiūrovą. Be jokios abejonės, muziką išmanančiam žmogui, tarkim, suprantančiam, kas yra forma, ji atsiveria plačiau, tačiau kalbat apie muzikos santykį su klausytoju, čia esminis dalykas yra muzikanto nusiteikimas ir begalinis tikėjimas tuo, ką ir kodėl jis daro scenoje. Kuo daugiau energijos įdėsi į garsą, tuo didesnė tikimybė, kad ryšys su klausytoju bus užmegztas. 

Muzika yra įspūdžių ir jausmų menas. Juk kartais žmogus nesupranta, ką jis girdi, tačiau jam tai patinka. Žmogus nežino, kodėl patinka, tačiau žino, kad patinka. Žiūrėdamas į aktorių spektaklyje, į dailės kūrinį parodoje ar klausydamas muzikos, tu gauni įspūdį, kuris tave gali provokuoti, atstumti, supykdyti ar sukelti didžiulę teigiamų emocijų bangą. Bet kuriuo atveju, jeigu žmogus patiria jausmą santykyje su menu, vadinasi, menininkas savo tikslą pasiekė.

– Kalbant apie muziką ir žodžius – ar žodžių nebuvimas, jūsų supratimu, išplečia muzikos interpretavimo lauką?

– Žodis yra labai galingas. Instrumentinė muzika žodžių neturi, tad viskas – jausmų lygmenyje. Ir muzikantui, nesvarbu, kokio žanro muziką jis grotų, reikia mokėti skirtingas emocijas kontroliuoti.

Manau, kad klausytojai intuityviai jaučia, kai muzikoje nėra logikos. Ir kalbu ne apie stilistinius, ne apie formos dalykus, o apie prasmę, kurią muzikos kūrinys savyje turi turėti.Instrumentinė muzika sukuria abstraktesnę atmosferą, tad interpretacijos plotmė išsiplečia. Žodžiai mus tarytum uždaro savo erdvėje, įvardija kažką konkretaus. O garsas, tas vienišas garsas, visą dėmesį sukoncentruoja tik į save. Galbūt mintyse tu ir turi žodžių, sakinių, kuriuos grodamas norėtum pasakyti, tačiau instrumentinėje muzikoje juos paverti muzikinėmis frazėmis, išreiški instrumento garsu.

– Įprastoje kalboje mes esame susitarę dėl žodžių reikšmių, suprantame, kokį veiksmą, jausmą, objektą konkretus žodis žymi. Tačiau, nepaisant to, pasitaiko ir nesusikalbėjimo. Kaip nesusikalbėjimas reiškiasi muzikos kalboje, kurioje lygiai taip pat egzistuoja susitarimai?

– Muzikoje nesusikalbėjimo girdime labai daug. Šiuo atveju neišskiriu klasikinės, eksperimentinės, pop ar kitokios muzikos, o kalbu apie bendrą tendenciją. Mes girdime daug muzikos, neturinčios jokio stuburo, logikos. Džiaze tai yra taip pat labai būdinga – improvizatoriai pameta pagrindinę mintį, aplink kurią viskas ir turėtų plėtotis jų atliekamame kūrinyje. Esminės idėjos praradimas, nelogiškumas ir yra priežastys, dėl kurių muzikantai gali nesusikalbėti, prarasti ryšį su klausytoju.

Manau, kad klausytojai intuityviai jaučia, kai muzikoje nėra logikos. Ir kalbu ne apie stilistinius, ne apie formos dalykus, o apie prasmę, kurią muzikos kūrinys savyje turi turėti. Netgi banalioje dainelėje turi būti prasmė, nusakanti tos dainelės esmę. Aplink yra daug žmonių, kurie kažką su muzika daro tik dėl to, kad darytų. Arba ir banalias daineles, ir klasikinius kūrinius kuria tik dėl noro užsidirbti. Atsirado daug aukšto lygio amatininkų, kurie gali sukurti ar pagroti bet ką, tačiau jų veikla neturi jokios prasmės.

– Iš mėgavimosi kalba, jos estetika, naujų žodžių prasmių ir reikšmių paieškos, netikėtų sugretinimų atsiranda poezija. Ar sutiktumėte, kad muzikos poezija reiškiasi per improvizaciją?

– Galima ir taip sakyti. Muzikoje taip pat gali ieškoti netikėtų sąskambių, naujų išraiškos formų, gali improvizuoti, jausti laisvę, grodamas priimti netikėtų sprendimų. Visa tai yra kuriančiojo rankose: kaip jis suvokia kūrinį, kaip jį išpildys, ar nustebins save ir klausytoją...

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Džiazo muzikantas L.Mockūnas tvirtina, kad svarbiausia – energetika, kurią menininkas skleidžia nuo scenos.
L.Mockūnas improvizaciją vadina  rizikinga erdve.

Aš, kaip klausytojas, noriu išgirsti kūrinį ir pajusti jo esmę. Ir nesvarbu, ar skamba improvizacinė, ar komponuota muzika. Man nesvarbu, kaip muzika sukonstruota. Kalbant literatūriniais terminais, nesvarbu, ar skamba poezija, ar proza. Man pačiam patinka improvizuoti, noriai renkuosi būtent tokią muzikos kalbą. Improvizacija yra interpretacija ir jau nuo konkretaus atlikėjo priklauso, kaip jis kūrinį interpretuoja.

Improvizaciją vadinu rizikinga erdve. Ypač, jei groji vienas. Yra muzikantų, kurie solo groti nemėgsta, manydami, kad tai per didelė savo ego išraiška, nes daliniesi tik su savimi ir publika. Mano supratimu, improvizacija yra socialus menas, suteikiantis galimybę dalintis su kitais, grojančiais kartu. Groji, mąstai, klausaisi kito ir esi nusiteikęs netikėtumui, kuris tave gali išmušti iš vėžių. Nekart yra buvę akimirkų, kai improvizuoji lyg ir turėdamas kažkokį planą, taikai savo kompozicines žinias, tačiau kartu grojantis muzikantas pasiūlo ką nors netikėto. Jeigu esi pasiruošęs ir suvoki, koks yra atliekamo kūrinio stuburas, kokia šio kūrinio esmė, gebėsi priimti bet kokį pasiūlymą, kitą kryptį, netgi klaidą. Klaida gali tapti naujo pradžia. Nustebinti.

– Turite omeny, kad improvizuodamas gali nustebinti ne tik klausytoją, kartu grojantį muzikantą, bet ir patį save?

‒ Žinoma. Improvizuodamas gali sukurti tokių perliukų, apie kuriuos negalvojai, kurių neįsivaizdavai. Ir grodamas su kitais, ir solo. Aš mėgstu groti ir vienas. Nedaug, tačiau mėgstu. Per pastaruosius dvejus metus turėjau po kelis solo koncertus. To užtenka, kad pajustum tam tikrą būseną, kai kalbiesi tarytum su savimi pačiu. 

Grojant su kitais muzikantais, su savo ego reikia kovoti, stengtis save kontroliuoti, nenorėti užgožti kitų. Toks pavojus yra, todėl grodamas turi mąstyti, klausyti. Lygiai taip pat turi elgtis ir kiti, grojantys kartu. Negali užsikimšti ausų ir pasakyti – čia svarbiausias aš. Tai taikau visoms situacijoms – ir grojant akademinę muziką kartu su orkestru, ir improvizuojant džiaze.

Žmonės, kurie yra scenoje, turi turėti savo erdvę. Žinoma, būna ir taip, kad, grodamas su kitu, nepajauti, negauni iš jo jokio impulso, nesusikalbi su juo, tačiau tai nereiškia, jog turi užimti jo erdvę. Privalai tikėti savimi ir kitais. Jeigu tiki – pavyksta.

Komentarai
Temos Vienišumas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min