Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liudviko Jakimavičiaus sielos vamzdis

Poetas ir dramaturgas L.Jakimavičius pastebi, kad mes visi esame įpratę į daugelį klausimų atsakyti tik „taip“ arba „ne“.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Poetas ir dramaturgas L.Jakimavičius pastebi, kad mes visi esame įpratę į daugelį klausimų atsakyti tik „taip“ arba „ne“.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Šie tekstai – tai mėginimai sau pačiam paaiškinti, kas aplink mus vyksta ir ką visa tai reiškia“, – pristatydamas naują savo knygą dėstė poetas ir dramaturgas Liudvikas Jakimavičius, pastaraisiais metais aktyviai analizuojantis ne tik kultūrinio, bet ir politinio, socialinio bei dvasinio mūsų gyvenimo kasdienybę. Daugiausia internetinėje žiniasklaidoje publikuotos jo nuomonės ir straipsniai išleisti atskira knyga, pavadinta „Vamzdis: rašinėliai“.

Žodį „vamzdis“ po projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ištariame kalbėdami ir apie Neries krantinėje pastatytą Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“. O klausimo, „ką tu manai apie vamzdį?“, yra sulaukęs ir L.Jakimavičius. Knygoje jis pripažįsta skeptiškai vertinęs skulptūrą, turėjęs išankstinių nuostatų, tačiau tereikėjo numinti dviračiu iki „vamzdžio“, pamatyti jį pačiam ir nuomonė pasikeitė.

„Važiuodamas Neries promenada po vamzdžiu patyriau smagų jausmą, lyg važiuočiau pro mūsų gyvenamo laiko triumfo arką. <...> Kanalizacijos vamzdis į upę yra iškalbingas simbolis ir ženklas, liudijantis mūsų visuomenės dvasinę būklę. Sykiu tai ir drastiška provokacija, kuri savo tikslą pasiekė 100 procentų“, – knygoje rašo autorius, tikindamas, jog tokios provokacijos suteikia galimybę diskutuoti apie kultūrą, jos supratimą, finansavimą ir pasiaiškinti, kokioje terpėje mes gyvename.

Ne suvirintojų reikalas

L.Jakimavičius pastebi, kad mes visi esame įpratę į daugelį klausimų atsakyti tik „taip“ arba „ne“ – aplinkos reiškinius, mūsų pačių santykius ar tą patį „vamzdį“ suprantame ribotai, nematydami pagrindo ar neturėdami įgūdžių žvelgti ir kitokiais rakursais, kurie, anot autoriaus, ir yra visuomenės demokratėjimo apraiška.

„Užsienyje tokie meno kūriniai alergijos nesukelia, o mes kažkodėl esame labai irzlūs ir negalime suprasti, kodėl už tokį „vamzdį“ reikėjo mokėti 100 tūkst. Lt. Atvirai pasakius, tai yra „ubagų“ sąmonė. Pradedame skaičiuoti, už kiek mes patys galėtumėme suvirinti vamzdį, nesuvokdami, kad konceptualus menas yra ne suvirintojų reikalas“, – kalbėdamas apie savo knygą „15min“ teigė L.Jakimavičius.

Einu ir matau barzdotą vyrą su maišeliu, kuris visą laiką dainuoja tą pačią dainą – „rageliai uli uli jo...“. Tai yra ir juokinga, ir graudu.Knygos pavadinimą skaitytojas gali suvokti ir kaip tiltą tarp modernios bei stagnuojančios sąmonės, taip pat jame įžvelgti ir ironišką metaforą apie mums svarbių, tačiau ne visada ir ne visiems suvokiamų, įvertinamų vertybių „nuleidimą“ į ten, kur nuleidžiama viskas, kas nereikalinga. Galiausiai, prisidėjęs vamzdį prie akies, gali matyti labai ribotą, akiratį susiaurinantį, tačiau žvilgsnį koncentruojantį vaizdą – detalę, kuri gali nusakyti ir esmę, problemos ašį.

„Gyvenu sostinės senamiestyje, Literatų gatvėje. Einu ir matau barzdotą vyrą su maišeliu, kuris visą laiką dainuoja tą pačią dainą – „rageliai uli uli jo...“. Tai yra ir juokinga, ir graudu. Gal jis per dieną ir „susikrapšto“ alaus buteliui, tačiau niekam jis nėra reikalingas ir niekam neįdomus. Tokia detalė, nuo kurios atsispyręs aš galiu pradėti kalbėti apie mūsų reikalus. Apie atskirtį, milžinišką ne tik socialinę, bet ir mąstymo atskirtį“, – sakė pašnekovas.

Graudaus žemaičio ironija

Knygos pristatyme dalyvavęs literatūrologas dr. Darius Kuolys aiškino, kad Plungės rajone gimęs L.Jakimavičius turi Vidurio Europos intelektualui būdingą švelniai ir graudžiai ironišką santykį su tikrove.

„Tokį žvilgsnį jis išsaugojo per visus sovietinius metus, su šia ironija ištvėrė okupaciją, o dabar mėgina ištverti ir nepriklausomybę“, – dėstė D.Kuolys, kartu su L.Jakimavičiumi, rašytoju Valdu Papieviu ir kitais bendraminčiais 1988–1990 metais leidęs pogrindinį kultūros žurnalą „Sietynas“.

Pasak literatūrologo, žemaičiai yra dviejų tipų: Žemaitės (Julijos Žymantienės) tipo, kurie yra „stiprūs, nepramušami ir kai jau jie juokauja, tuomet visiems labai liūdna“, ir Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) tipo – „graudūs, kai išgeria – ašaringi, jautrūs, šilti“ ir mokantys su humoru kalbėti apie gyvenimą.

„Liudvikas yra iš tų graudžiųjų žemaičių, atliekančių didžiulę kultūrinę ir politinę misiją. Jis neleidžia valstybei iki galo atitrūkti nuo savo žmonių. Jo tekstai sužmogina politinę erdvę. Lietuvos politiką, kuri yra gana ciniška, nutolusi nuo žmonių, Liudvikas mėgina aptarinėti paprasto žmogaus, keliančio klausimus iš senamiesčio butuko, žvilgsniu“, – pasakojo D.Kuolys.

Liudvikas yra iš tų graudžiųjų žemaičių, atliekančių didžiulę kultūrinę ir politinę misiją.Literatūrologas pridūrė, kad jį su L.Jakimavičiumi sieja ne tik bičiulystė nuo studijų metų, bet ir tvirti partiniai ryšiai. „Kai Lietuvoje veiklą pradėjo Darbo partija, Liudvikas nusprendė įsteigti „Poilsio partiją“. Kaip aktyvus partijos narys, stebiu pirmininko žingsnius, kritikuoju, teikiu pasiūlymus dėl partijos programos, nuostatų, strategijos ir taktikos“, – juokaudamas ir ironizuodamas, taip pat kaip ir  L.Jakimavičius savo knygoje, kalbėjo D.Kuolys.

„Mano katės taip neloja“

Poetas Aidas Marčėnas – „Poilsio partijos“ neatsakingasis sekretorius ryšiams su amžinojo poilsio sekcija – L.Jakimavičiaus skambučio sulaukė prieš kelias savaites. Pastarasis bičiulį kvietė į vakarą, kuriame bus pristatytas „Vamzdis“ ir kita, vaikams skirta, autoriaus knyga – „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“. Sužinojęs, kad tai ne poezijos knygos, A.Marčėnas nusprendė vakare nedalyvauti, nes „nieko neišmanau, galbūt tik šį tą apie poeziją“. Tačiau tuo judviejų pokalbis nesibaigė.

„Sulojo šuo ir Liudvikas paklausė, kas čia loja. Atsakiau, kad „šuo ant tavęs loja“. Tuomet jis pasakė – „o mano katės taip neloja...“. Ir tada supratau, kad aš ateisiu ir kalbėsiu“, – prisiminė A.Marčėnas.

Teigdamas, kad didžiąją dalį „Vamzdžio“ tekstų jis jau yra skaitęs interneto žiniasklaidoje, poetas pripažino, jog šiems sugulus į vieną knygą, ji šiek tiek slegia. „Pasaulis, kuriame gyvena Liudvikas, kuriame jis dar sugeba juokauti, yra labai baisus. Bet jis sugeba jame išbūti ir vis dar pasijuokti. Ir iš savęs“, – L.Jakimavičiaus kūrybos vakare kalbėjo A.Marčėnas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min